96 diena: Jonukas pirmą kartą Vilniaus senamiestyje

Jonukui 96 diena. 3 mėnesiai ir 4 diena.

Užmigęs po 22 valandos, Jonukas keliasi 2 ir 5 valandą, o vėliau dar pamiegame iki pusės aštuonių. O tada jau nebemiega, daryk ką nori, taigi mano "planas chuliganas" dar pasnausti, neišdega... Taigi, pabendraujame ir keliaujame darytis rytinių procedūrų. Daromės mankšteles, bendraujame, dainuojame, o po jų bemaitinant mažiukas nebeužmiega. Visada užmigdavo, o šį kartą kažkodėl ne, taigi, tęsiame žaidimus toliau, kol po geros valandėlės jau matau apsblaususias akeles ir palieku jį lovytėje vieną, pati skubu pusryčiauti. Na, šiandien čia jau gavosi beveik pietūs...

Spėju tik pavalgyti, kai Jonukas po valandėles vėl atsibunda ir akytės stačios - nori kažką veikti toliau. Na, aš pasiimu arbatos puodelį į rankas, įsitaisau prie lovytės ir mes bendraujame. Taigi, ateina laikas ir vėl valgyti, ir vėl bevalgydamas neužmiega, atrodo, tapo dar aktyvesnis, laaabai daug kalba ir nori žaisti, linksmina mane, juokiasi.

Ir taip visą dieną. Nemiegadienis Jonukui. Pamiega gal kokius tris kartus po pusvalandžiuką ir viskas. Bet man visai smagu, nes prisijuokiu iš Jonuko sočiai. Šiandien sukuosi namuose kaip kokia Freken Bok, vienu metu žaidžiu su Jonuku, bendrauju su juo, gaminu, atrašinėju laiškus ir dar spėju šiek tiek apsitvarkyti. Pati netikiu savim, kaip aš čia sukuosi.

Beje, Jonukas pradėjo labai juokingai juoktis balsu. Aš jam nusišypsau, o jis nusišypso tyliai atgal ir pradeda juoktis, atrodo lyg kvatotųsi. Tai taip iš šono juokinga, kad ir aš pradedu juoktis balsu, o Jonukas iš paskos dar labiau. Žodžiu, juokų diena.

Vakare, vyrui grįžus iš darbo, visi ruošiamės į miestą. Šiandien reikia aplankyti vietą, kur švesime Jonuko krikštynas ir paderinti detales.

Taigi, aš po maždaug 4 mėnesių pirmą kartą apsilankiau senamiestyje, o Jonukas pirmą kartą pražingsniavo Vokiečių gatve. O kiek jam įspūdžių. Kaip tik tuo metu nemiegojo, tai viską stebėjo nuo peties. Daug jam veiksmo buvo.

Sutvarkę reikalus pritūpėme lauko kavinėje ir laukėme draugo, kuris atvyko iš Vokietijos ir aš seniai jo nemačiau. Jonukas toliau nemiega. Kaip gi miegosi, kai taip įdomu aplinkui. Taip pat nuo kelių draugių Jonukas gauna dovanėlių į savo garderobą. Pasižadam puoštis dabar.

Taig,i po kiek laiko pabuvimo, iškyla noras mažiukui pavalgyti, o man iškyla dilema, kur tai padaryti, nes automobilį pastatėme tolėliau. Užsukame į šalia esantį restoraną Žemaičiai, paklausti, ar jie neturi kažko panašaus į mamyčių kambarį ir jie, deja, neturi, tačiau labai maloniai pakviečia į vidų ir suteikia visas sąlygas man ramiai pamaitinti Jonuką. Mums pasiūlo atskirą salytę, įjungia toršerą, pasiūlo fotelį ir netgi pasiūlo pagalbą jei reikės.

Jonukui, aišku įdomiau nauja aplinka, nei pienukas, tai pražiopso pusę maitinimo ir iki galo neprivalgo, tačiau jam tuo metu užtenka. Restorano personalas išlydi mus su šypsenomis, o mes dėkojame už tokį paslaugumą, nors buvome ne klientai o praeiviai iš gatvės. Jie visiškai nesudarė jokių problemų dėl Jonuko pamatinimo. Tikrai rekomenduočiau kitoms mamytėms, jei Vokiečių gatvėje ištiktų poreikis pamaitinti savo mažiukus.

Mieste pasibūname smagiai. Jonukas prisigaudo naujų įspūdžių, aš irgi jaučiuosi kaip kosmose, vėpsau į visas puses, lyg pirmą kartą gyvenime mieste būčiau.

Iš miesto grįžtame apie 21 valandą, pasidarome sutrumpintą mankštelę, kad nepervargintume Jonuko, o mažiukas pavalgo, šiek tiek pabūdrauja ir šiek tiek po 22 valandos jau miega.