86 Jonuko diena: Jonuko atostogų pabaiga

Rugpjūčio 10 diena. Jonukui 86 diena. 2 mėnesiai ir 25 diena.

Naktį ir vėl kėlėmės kelis kartus, turbūt 3 val. Nėra taip baisu, kaip keltis kas dvi valandas, bet mažiukas jau nustojo miegoti naktimis 5-6 valandas. Na vis tiek vis dar manau, kad jam nepatiko vieta, kur gyvenome Palangoje, todėl jis miegojo neramiai.

Šiandien atostogų pabaiga ir vyksime ilgą kelią namo. Visi keliamės jau 8 valandą ryto, ramiai besimėgaudami pusryčiaujame ir pakuojamės daiktus, kurių, atrodo, daugiau nei atsivežėme. Man taip visada buna, kad kažkur vyktant viską pavykta gražiai susipakuoti, tačiau išvyktant daiktai nebetelpa. Diena šiandien ir vėl graži, tačiau ne karšta, todėl kelionė nusimato nesunki.

Prieš išvykstant iš Palangos, būtinai užsukame lauktuvių – žuvies ir vietinių saldumynų. Kokios gi kitos lauktuvės, jei be žuvis. Visi tik ją ir užsisako.

Taigi pajudame link Vilniaus, Jonukas užmiega ir žinome, kad be poros valandų tikrai neatsibus, taigi aš užsnūstu kartu su Jonuku, o prabudus mane pasitinka lietus ir taip visą kelią – tai lyja, tai šviečia saulė.

Pakeliui namo Jonukas keliasi dažniau nei vykstant į priekį, todėl drąsiai sustojame ir mažiukas pasistiprina, o prie Kauno vėl užsukame pavalgyti. Šį kartą valgome visi, ne tik Jonukas, mes įveikiame po cepeliną gigantą.

Jonukas šią kelionę žymiai daugiau bendrauja ir, galima sakyti, valandą iki namų mes prakalbame. Kadangi sėdžiu su mažiuku ant galinės sėdynės, turime puikią erdvę bendrauti.

Namai pasitinka mus tušti ir be kruopelytės šviežio oro, taigi, aš puolu atidarinėti langus ir džiaugiuosi, kad lauke vėsu ir namai prisipildo gaivaus oro. Aš skubu išsikrauti daiktus, nes skubame pasiimti Delfio, kurio per šią savaitę labai pasiilgome. Tai buvo pirmas kartas mums visiems atskirai.

Kiekvieną dieną Palangoje, pamačius šuniuką, sukirbėdavo mintis „O kaip gi Delfis?“. Skambindavome vyro broliui ir domėdavomės, ką šuniukas veikė per dieną ir džiaugėmės, kad jam sekasi puikiai. Visą savaitę neapleido jausmas, kad kažko trūksta. Visgi jau beveik metai, kaip Delfis mūsų šeimos narys.

Kol vyras vykta pas savo brolį šuns, mus su Jonuku palieka pas mano tėvus išgerti arbatos. Nebenorime po tokios ilgos kelionės vėl vežti Jonuko toli. Taigi visi laukiame Delfio, o jį pamačius vėl viskas stoja į savo vėžes.

Grįžtame namo jau vakare ir Jonukas po savaitės laiko gauna normalų masažiuką ir mankštelę bei, aišku, maudynes. Reikia po kelionės nusiprausti, kad miegas ramesnis būtų.

Jonukas, aišku, pavalgo ir užmiega visiškai lengvai ir paprastai, tiesiog pats. Kaip man tai patinka.