Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Labai seniai norėjau išmokti kepti imbierinius sausainukus, bet ne bet kokius :) man idealiausi sausainukai yra ploni, traškūs ir svarbiausia aštrūs. Tokie tirpsta burnoje. Ir man pavyko. Aišku teko šiek tiek pažaisti, nes tešla gaunasi labai lipni, bet man patiko šis vargas, nes sausainių, bandžiaus skaičiuoti išėjo virš 200 :) papuošiau eglutę, apdovanojau visus Kalėdoms ir liko dar valgymui. Tešlai reikia: 100 g rudojo cukraus   100 g baltojo cukraus   100 g auksaspalvio sirupo (arba medaus)   75 ml vandens   150 g sviesto   1 v. šaukšto cinamono   1 v. šaukšto malto imbiero   1 v. šaukšto maltų kardamonų   ½ a. šaukštelio juodųjų pipirų   1 a. šaukštelio kepimo miltelių   500 g miltų Į puodą suberkite cukrų, įpilkite auksaspalvio sirupo (medaus) ir vandens. Kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol cukrus ištirps. Sudėkite sviestą ir kaitinkite, kol ištirps (neužvirkite). Nukelkite nuo ugnies ir palikite paruoštą sirupą pravėsti. Įmaišykite prieskonius ir kepimo

Kadangi Jonukas 100 dienų buvo Mamyčių klubo žvaigždė ir dalinosi savo kasdienybe su kitomis mamomis, nutarėme ir toliau aktyviai dalyvauti mamyčių klubo veikloje, o to pasekoje ir Kalėdų šventėje. Kalėdų šventė vyko gerokai prieš tikrąsias Kalėdas ir tai buvo gera proga užsikrėsti Kalėdine nuotaika. Aišku, nelabai ką mažiukas suprato dar šias Kalėdas, bet tai sudalyvauti nesutrukdė. Tą dieną kaip tyčia Jonukas kategoriškai atsisakė miegoti, todėl jau nusimatė arba pykčio protrūkiai, arba garsus garsus dainavimas, na bet pasipuošę ir nusiteikę šventiškai patraukėme šventės link. Jonukas pradžioj įdėmiai stebėjo kitus vaikus, aplinką, šiek tiek pažaidė, tačiau dėdė miegas nugali net tokį vyrą, kaip Jonukas. Vaikas tvarkingai, buvo supakuotas į vežimuką, kurį dėl viso pikto paėmėm ir pūtė sau į ūsą. Dėdė miegas buvo toks stiprus, kad mažiukui netrukdė net ir šėlstantys vaikai ir daug triukšmo. Mamyčių klubo šbetėje buvo paruošta visa programa su Kiškučiu ir Kalėdų senelius, tač

Šį kartą, tortą kepiau iš dalies ne sau, o užsakyta mamos. Artėjo tėčio gimtadienis, todėl deserto atsakomybę gavau aš. Laužiau galvą kokį receptą išbandžius, nes norėjosi rimto, "vyriško", nekasdieniško torto ir akis užkliuvo už torto "Juodasis miškas" recepto. Šį tortą esu valgiusi tik iš parduotuvės arba kepyklėlių. Receptų radau įvairių, todėl išsirinkau savo akiai ir skoniui labiausiai patikusį. Tortui padaryti reikia šiek tiek laiko, bet svarbiausia viską iš anksto pasiruošti. Pirmiausia iš vakaro siūlau išsikepti biskvitus ir pasiruošti vyšnias. Receptūra buvo 24 cm. formai, o maniškė 28 cm, taigi biskvitas man gavosi per plonas, todėl juos kepiau du, ko pasekoje, sluoksniai gavosi storoki. Kitą kartą tešlą maišysiu pusantros recepto normos. Biskvitui: 4 kiaušiniai 150 g cukraus 160 g miltų 1,5 a.š. kepimo miltelių 2 v.š. kakavos Vyšnioms: 300 g šaldytų vyšnių (aš naudojau 400 g ir kitą kartą naudosiu dar daugiau, nes jos suteikia šlapumo ir man jų trūk

Taigi užsikabinusi už tortų kepimo, laukiau dar vienos šventės, kad galėčiau įgyvendinti savo norą, išmokti kepti tortus. Nekepsi juk tortų kiekvieną dieną, nes tortas man asocijuojasi su gimtadieniu, arba bent jau kokia nors švente. Kadangi 6 Jonuko mėnesiadienis tokia simboliška, bet kartu ir didelė šventė, nusprendžiau svečius ir save nudžiuginti Baltojo šokolado ir aviečių tortu. Šį torta buvau nusižiūrėjusi jau nuo neatmenamų laikų, tačiau nebuvo nei geros progos, nei turbūt didelio noro anksčiau šį tortą gaminti. 10-12 švečių pamaloninti reikės: Biskvitui: 150 g lazdyno riešutų 150 g sviesto 3 kiaušiniai 150 g cukraus 150 g miltų 1 kupinas šaukštelis kepimo miltelių 50 ml pieno Baltojo šokolado kremui: 15 g želatinos (apie pusantro šaukšto) 50 ml vandens 400 g baltojo šokolado 500 ml plakamosios grietinėlės 3 kiaušinių baltymai 400 g aviečių (tiks ir šaldytos) 4 šaukštai aviečių likerio (nebūtinai, aš ir nedėjau) Pirmiausia kepame biskvitą. Riešutus beri

 Lauktai ir nelauktai atėjo lapkričio 16 diena. Lygiai 6 mėnesiai po Jonuko gimimo dienos. Kartu atrodo labai ilgas laiko tarpas, o kartu ir trumputis, nes pralėkė nepastebimai. Pastebimi liko tik Jonuko pasiekimai, mūsų su tėčiu džiaugsmai ir rūpesčiai, gyvenimo iššūkiai ir malonios akimirkos. Svarbiausia, kad šie 6 mėnesiai buvo svarbus man, kaip žmogui, nes išmokau džiaugtis akimirka, neskubėti ir neskubinti, būti kantriai, nuolankiai. Niekada nepagalvojau, kad per tokį trumpą laiką galima taip pasikeisti. Teko kelis kartus perkainoti savo vertybes ir pasirinkti kas šiuo metu, o galbūt ir visada yra iš tikrųjų svarbu. Šis 6 mėnesiadienis - pusės metų mini jubiliejus, lyg tarpinė stotelė mums visiems, įvertinti kokį stebuklą visgi mes auginame ir kokie mes esame svarbūs ir reikalingi jam. Kaip niekada dabar suvokiu, kad ši savo nuosavo gyvenimo auka yra tokia prasminga, kokia turbūt dėl nieko kito ji tokia nebūtų. Šiuo metu esu 100 procentų tikra, kad į nieką neiškeisčiau tų šeš

Kažkurią dieną baisiai užsinorėjau čenakų, tačiau vis neprisiruošiau pasidaryti, kol neatsiverčiau Beatos kalendoriaus lapkričio mėnesio, kur puikavosi labai įdomus, kaip aš pavadinau, "tiuninguotų" čenakų receptas. Iš spintelės vėl išsitraukia molinius indelius, kurie man priminė mamos ruoštus čenakus. Vis tiek jų niekas nepakeis, kaip ir visko mamos gaminto :) Taigi 6 porcijoms (6 ne itin dideliems indeliams) reikės: 400 g kiaulienos sprandinės arba kumpio 40-50 g džiovintų grybų (aš dėjau mamos džiovintus) 2 svogūnų 4-6 skiltelių česnako 6-8 šaukštų perlinių kruopų 4 morkų 200 g šparaginių pupelių (jų neturėjau, todėl visai nedėjau) 4-6 lauro lapų kelių šakelių šviežio čiobrelio, bet tinka ir džiovintas 1 šaukšto kmynų 250 ml sultinio (aš dėjau natūralų vištienos) 1 stiklinė morkų arba obuolių sulčių (aš dėjau obuolių ir šiek tiek daugiau) 4 bulvių trupučio sviesto druskos pipirų Taigi: Grybus užpilkite stikline karšto vandens ir leiskite jiems išbr

Jonukas buvo laukiamas ir labai mylimas nuo pat pradžių, dar kai tik apsigyveno manyje. Nuo pat tos minutės, kai supratau, kad savyje nešioju būsimą pasaulio gyventoją, jis tapo viso mūsų gyvenimo ašimi. Iki šiol, šis gamtos reiškinys man yra mistika, tarsi stebuklas. Juk aš išauginau gyvybę savyje iš vienos ląstelytės. Juk tai esu aš, juk tai yra mano, mano kūnas ir kraujas, lyg kokia neįkainojama nuosavybė, esanti mano kūne, kartu atrodo labai saugiai, o kartu ir labai trapiai, todėl bijai prie jos smarkiau ir prisiliesti. Vėliau ta gyvybė tampa labai tau reali, nes primena tau savo spyriais ir žagsėjimais, o vėliau tu randi net bendrą kalbą su ja, o vėliau pamatai ir kojytę ar užpakaliuką įsirėmusį į tavo didelį pilvą, kuris buvo namais tai naujai gyvybei. Iki pat Jonuko atėjimo dienos aš bandžiau save įtikinti tuo stebuklo tikrumu, nes iki galo ir dabar nesuvokiu kaip? Kaip taip įmanoma? Bet ir be tų atsakymų aš jau mylėjau tą gyventoją tokia stipria meile, kurios d