Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

 Artėjant šių metų Motinos dienai, aš supratau, kad tai bus pirmoji MANO diena, MANO šventė. Ir dar iki galo nesuprantu kaip apie tai jaučiuosi ir tuomet man topteli, kad aš vis dar iki galo nesuprantu kaip jaučiuosi būdama MAMA. Ar aš iki galo įsisamoninau šią rolę, šį jausmą, šį būvį? Geras klausimas sau... Kai pastojau, aš iki pat gimdymo gyvenau lyg sapne, savo suvokime. Aš negaliu pasakyti, kad realiai iki galo suvokiau kuo aš tampu. Kiekvieną rytą, priglaudusi rankas sau prie pilvo ir pasisveikinusi su jo gyventoju, save tikindavau, kad štai čia auga žmogus, o aš tuoj tapsiu mama, bet tai neveikė. Kažkur pasąmonėje aš tikrai tam ruošiausi ir netgi puikiai suvokiau kam ir žinojau, kad taip gamtos sudėta, kad moters kūnas ir protas ruošiasi tam, o pati kaip asmenybė buvau labai pasimetusi.   Buvau labai irzli ir mano hormonai mane žudė, buvau labai priekabi, nes norėjau sumoedeliuoti vaikučio atėjimą taip kaip tuo metu man atrodėl geriausia, buvau pikta, kad nebevaldau savo

Gyvenimas paskutiniu metu lekia nenusakomu tempu ir griežta darbotvarke, Jonukas mūsų gyvenimą, galima sakyti sustygavo iki menkiausių smulkmenų, kad net su vyru turime tartis kada tvarkytis ir kas ką daro. Jei nesilaikytume nors kokio režimo, gyvenimas turbūt pavirstų į vieną didelį chaosą :) būtina viską planuoti ir kartais kažko atsisakyti dėl tam tikrų pareigų. Nors ir kaip tai būtų sunku, bet mokomės gyventi be visiško spontaniškumo ir galimybės daryti viską ką nori. Aišku tai nėra be priežasties, be tikslo, ar šiaip susigalvojus, tiesiog turint mąžąjį nenuoramą namuose norisi sukurti jam kuo geresnę aplinką ir atmosferą, tai reiškia reikia rasto laiko jam, reikia palaikyti namuose tvarką ir reikia patiems būti geros nuotaikos, taigi yra ką veikti :) vis dar nesuprantu, kas sugalvojo terminą "vaiko auginimo atostogos", šis laikas atostogų neprimena nė iš tolo :) na bet ką čia noriu pasakyti ilga įžanga, kad Jonukas auga beprotišku tempu, jau be 5 minučių vaikšto, o