Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Po beveik dvejų metų pertraukos į mūsų gyvenimą vėl įsisuka pokyčiai. Ar pokyčiai gerai ar ne, vienareikšmiškai sakau - gerai, bet tai nereiškia, kad lengva. Oj kaip nelengva. Taip susiklostė, nori to ar ne, kad man tenka išeiti į darbus. Pradžioje, nesuvokdama visko iki galo, užsidegusi ieškojau darbo, kažko naujo, kur galėčiau save realizuoti, o kartu ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Nusiteikusi ilgai paieškai, net iki galo nesuvokiau, kad viskas gali nutikti greitai. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, ko nesitiki - įvyksta labai greitai. Lyg ir aplankė nedidelis pasitenkinimas, kad po pirmojo darbo pokalbio telefonu, buvau pakviesta į kito etapo pokalbį, o po kelių dienų...po kelių dienų ir į galutinį pokalbį, o po mažiau nei savaitės, mane pakvietė ir dirbti. Argi ne sėkmė? Karjeros žmonės pasakytų, dar ir kokia sėkmė. Bet išgirdusi, kad esu kviečiama dirbti, padėjusi ragelį, nežinojau ar džiaugtis ar verkti. Tą vakarą, įsipylusi taurę savo mėgstamo raudonojo vyno, nežinojau

Kaip pradėjau, tiksliau įnikau į skaitymą, taip ir nebegaliu sustoti. Nuo vasario mėnesio mano perskaitytų knygų sąrašas pasipildė iš viso beveik 6 knygomis. Neblogai sakyčiau, atsigriebiau už praėjusius metus, kai knygoms neskirdavau visai laiko. Kadangi lentynose gulėjo knygų mugės ir kiti laimikiai tai pasirinkimą turėjau didelį. Šį kartą apžvelgsiu 3 paskutines perskaitytas knygas. Kad ir koks bebūtų sutapimas, jos ir vėl yra romanai (na patinka man tie romanai, nors tu ką), jos ir vėl yra apie moteris (turbūt pasąmonė kažkaip linksta prie knygų apie moteris), jos yra apie kitas kultūras. Visos 3 yra skirtingos, tiek parašymo stiliumi, tiek tema, tiek laikotarpiais. Shilpi Somaya Gowda "Slapta duktė" Nuošaliame Indijos kaime neturtinga valstietė Kavita pagimdo mergytę. Šalyje, kur vaiku laikomas tik berniukas, motina žino tik vieną būdą išgelbėti vaiko gyvybę - atiduoti ją į našlaičiu prieglaudą. Tuo pat metu kitame pasaulio krašte, Amerikoje, karjerą sėkming

Taigi, eksperimentas tęsiasi, tik ne taip greitai ir aktyviai kaip norėtųsi, bet ne dėl blogų priežaščių, o dėl to, kad atšilo oras. O atšilus orui, nori nenori, kelias iki gydytojų pasimiršta, kojos tik ir lekia į lauką, o širdis tik ir džiaugiasi šiluma ir pagaliau besibaigiančiu oficialiu ligų sezonų. Jonukas neserga jau 2 mėnesiai. Jau buvau pamiršusi kaip gera pamiršti, kada paskutinį kartą tavo vaikas sirgo, juk nuo praeito rugpjūčio neišlipdavome iš ligų.  Taigi prieš keletą savaičių apsilankėme pas alergologę Nemirą Vaičiulionienę. Susirankiojusi daug gerų atsiliepimų apie ją, nusprendėme pas ją ir nukeliauti į Alergologijos centrą Antakalnio poliklinikoje. Įspūdį paliko tikrai neblogą, išsiklausinėjo viską apie Jonuko gyvenimą nuo pat gimimo, apie ligas, jų eigas, vartotus vaistus, apie giminės sergamumą ir kažkaip tik pas ją suvokiau kokią problemą mes giminėje turime - 2 Jonuko promočiutės tiek iš mano tiek iš vyro pusės serga astma, o tai kaip išsireiškė gydytoja

 Baigėsi tie laikai, kai iki gimtadienio skaičiuodavai dienas ir valandas, o per patį gimtadienį svajodavai, kad laikas sustotų ir skaičiuodavai pasveikinimus ir gautas geles. Jau senokai nebesureikšminu gimtadienių ir kiekvienais metais laukiu jų vis kitaip, o kartais visai nelaukiu ir pamirštu, tik kai jau artimieji likus savaitei pradeda įkyriai klausinėti ko noriu dovanų ir kaip švęsiu, suprantu kad noriu, jog jis greičiau ateitų ir...praeitų :) prisipažinsiu, dėmesys tikrai malonus tik toks natūralus ir nesureiškmintas. Ar aš senstu, ar tiesiog taip turi būti? Šis gimtadienis taip ir atėjo, kaip dar viena gyvenimo stotelė, kurioje gali apžvelgti į praėjusius metus, pasverti kiek paaugo širdis, paskaičiuoti, kiek visokio gėrio ir nelabai įdėjai į savo sielą ir širdį. O įdėta tikrai nemažai: vis dar mokausi (ir vis geriau ir geriau sekasi) džiaugtis šia akimirka, pastebėti džiugias smulkmenas kasdienybėje, iškepiau daug tortų ir kitokių kepinių, atradau laiko savo pomėgiams,

Taiklu iki ašarų. Labai verta išsisaugoti šią istoriją ir karts nuo karto paskaityti, net ir tiems, kas vaikų neturi. "Vieną gražią ir šiltą popietę mes su dukra sėdime terasoje ir šnekučiuojamės. Ji lyg tarp kitko užsimena, kad ji su vyru svarsto apie šeimos pagausėjimą. „Mes atliekame tyrimą“, pusiau juokais sako mano dukra. „Kaip manai ar man reiktų kūdikio?“ „Tai pakeis tavo gyvenimą“, atsakau stengdamasi išlaikyti neutralų toną. „Žinau“, atsako dukra, „nebegalėsiu ilgiau pamiegoti savaitgaliais, nebeturėsiu spontaniškų atostogų.“ Tai buvo visai ne tai, ką aš turėjau omeny.  Žvelgiu į savo dukrą bandydama nuspręsti, ką jai atsakyti. Aš noriu, kad ji sužinotų tai, ko niekada nepasakys paruošiamosiose gimdymo pamokėlėse, ko ji neras knygose apie nėštumą, gimdymą ir buvimą tėvais. Aš noriu jai pasakyti, kad fizinės gimdymo žaizdos užgis, bet tapimas mama paliks emocinę žaizdą, tokią gyvą, jog ją amžinai skaudės vos palietus. Svarstau, kad reiktų ją perspėti, jog ji daugiau n

Nuo viską apverčiančių ir giliai sukrečiančių įvykių prabėgo jau du mėnesiai, o mano siela nerami, vis dar blaškosi nerasdama atsakymų ir ramybės. Kodėl? Vis bandau atsakyti į klausimą, o kas negerai? Lyg ir viskas grįžo į vėžes, gyvenimas teka toliau, Jonukas auga, o dienos bėga, tačiau nepaleidžia įkyrios mintys apie tai kas, kaip, kodėl, neapleidžia sapnai, kurie nevisada būna gražūs ir tik labiau sujautrina jausmus, neapleidžia nerimas, neapleidžia svajonės, kurios jau šiam duotajam momentui yra neteisingos.  Šia tema aplinkui tylima, nekalbama, o svarbiausia neprisimenama, o aš labiausiai bijau tai pamiršti. Klaustumėte o kam prisiminti? Nes prisiminti, man yra vienintelis ryšys su ta mažyte mano siela. Pati pradžioje tiesiog viską gniaužiau ir stengiausi negalvoti pasinerdama į Jonuką, kasdienybę ir ateitį, tačiau jaučiu, kad slopinimas nebepadeda, paskutiniu metu grįžta sapnais, mintimis ir tais labai neigiamais jausmais. Pykstu ant pasaulio, ant visų aplinkui, kaip t

 Pabuvus pas bobutę kaime, visada nori nenori grimzdi į prisiminimus. Prisiminimus tų ilgų ir nesuskaičiuojamų atostogų kaime, bet svarbiausia pas diedukus. Turėjau nuostabią vaikystę kaime, kur abieji diedukai gyveno kaiminystėje, kur buvo galybė erdvės įgyvendinti visus nutrūktgalviškus planus, kur visi pusbroliai ir pusseserės šalia padėdavo krėsti nebūtinai geras išdaigas, kur diedukas leisdavo iššukti medų, o bobutė vesdavosi į kaimo biblioteką skaityti knygų, kur diena prasidėdavo kai tik sualė patekėdavo, o į namus įžengdavai tik saulei nusileidus, kur laikas sustodavo, o para neturėdavo valandų, kur net valgyti nesinorėdavo kiek reikėdavo nuveikti. Kaimas buvo ta vieta, kur svajodavau nuvažiuoti tik mokslo metams prasidėjus, o tėvai iškeldavo sąlygą, baigti trimestrą gerais pažymiais, tik tuomet galėsiu džiaugtis kaimo malonumais. Kaimas buvo ta vieta, kur nenorėdavau ravėti daržų ir kasti bulvių, nors dabar turbūt viską atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti, tai buvo ta vie

Taigi, vedama begalinio smalsumo ir noro sužinoti Jonuko ligų priežastis, kreipiausi patirties į mamas, kurios susidūrė su panašiomis vaikų ligomis, ką jos atrado, apie ką aš tiesiog nepagalvočiau. Iš karto užbėgu mamos, kurios mano, kad mamų forumai laiko švaistymas, noriu pasakyti, kad patirties dalijimasis sutaupo laiko, jėgų ir minčių, kurias galėtum skirti savo vaikui. Taigi AČIŪ visoms mamoms, kurios pasidalino patirtimi, įžvalgomis, patarimais ir gerais linkėjimais, nes dabar tiksliai žinau kuo pasidomėti pačiai, kur kreiptis, į ką atkreipti dėmesį, nes jei ieškočiau pati, turbūt niekada visos informacijos taip nesurinkčiau į vieną vietą. Taigi, ką man pavyko išsiaiškinti. Priežastys, dėl ko gali kilti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos: Alergija tiek išoriniams dirgikliams, tiek maistui. Per drėgnas namų oras, kartais per sausas, o iš to besiveisiantis pelėsis namuose. Nosies gerklės bakterijos, pavyzdžiui mikroplazma arba streptokokas. Imuniteto nusilpima

Šio renginio visada laukiu kiekvienais metais, man panašiai kaip laukti Kalėdų ar gimtadienio. Paskutinius 6 metus nesu praleidusi nė vienos Knygų mugės. Kiekvienais metais ten einu su skirtingais tikslais, o kartais visai be tikslų, kaip buvo šiemet. Kažkad eidavau visoms trims keturioms dienoms, dabar džiaugiuosi galėdama apsilankyti ir kartą. Kažkada buvau laiminga tempdama iš ten po 20 knygų, dabar kartais užtenka ir kelių, kažkada susidarinėjau sąrašus ką noriu įsigyti, kokį autorių sutikti, o dabar tiesiog mėgaujuosi naujais atradimais. Knygos mane keistai veikia, jei galėčiau turbūt po knygą nusipirkčiau kiekvieną dieną, o vyras už tokį išlaidumą turbūt išrašytų man velnių, bet man tai daiktas į kurį noriu investuoti, kurį noriu turėti ir kuriam negaila. Man taip gražu pilnos knygų lentynos namuose ir jei kažkada turėsiu namą ir daug laivo laiko, būtinai turėsiu ir biblioteką, kuriai skirsiu atskirą kambarį ir kaip filmuose rodo, patogią sofkutę jas skaityti su puodeliu arb

Eilinį kartą Jonukui susirgus, t.y. prieš porą savaičių, vėl susiėmiau už galvos. Negi vėl tas pats užburtas ratas? Sloga, kosulys, gerklė, čiauduliai, gydytoja, kraujo tyrimas, sirupiukai, nosies valymas, nemiegas naktimis, nėjimas į lauką ir jokios nuotaikos. Pirma mintis, kodėl ir vėl? Antra mintis - kiek galima? Prisipažinsiu aplankė neviltis. Mano vidinis balsas man sako, kad sirgti profilaktiškai kas mėnesį darželio nelankančiam vaikiukui yra per daug. Jei tai būtų tik sloga, tai kažkaip nesijaudinčiau, bet ligos tęsiasi su kosuliais dažnai ir kelias savaites, taigi apie 2-3 sveiki ir 2 sergam ir taip nuo praeitos vasaros - rugpjūčio, kai susirgome patį pirmąjį kartą stirpiai. Kai serga vienas asmuo šeimoje, kažkaip lyg ir išgyvenama, jei serga du jau sunku, o mintis, kad reikia neatkristi ir pačiai dar labiau didina stresa. Labiausiai viduje neramina tas, kad nežinau to priežasties. Rudenį, planuojame Jonuką išleisti į darželį ir norime tam pasiruošti ir sužinoti, ar

Aš esu mergaitė, kuri vaikystėje mėgo žaisti parduotuves, loterijas ir labiau už lėles mylėjo mašinas, kuri daželyje žaidė su berniukais ir vedė juos iš kelio, pirmą lipdavo į medį ir susiplėšydavo gražiausias mamos megztas sukneles, ta kuri visko norėjo išmokti, pavyzdžiui nučiuožti atsistojus nuo ledinio kalniuko, o vėliau mamai meluoti, kad rankai viskas gerai (nors gipsą nešiojau ilgokai), ta kuri bet kokia kaina, per visas atostogas norėjo pas močiutę į kaimą, ta kuri įvarydavo tėvams baimės, nes tiesiai iš mokyklos sumastydavo nueiti su skautais į mišką mokytis kurti laužo. Aš esu labai maištinga ir sunkiai sukalbama paauglė, kuriai buvo visas pasaulis prieš akis, daug vėjų galvoje, raudoni plaukai ir pankiškas stilius, bei nesusikalbėjimas su tėvais, kuriai draugai buvo didelis autoritetas, o dar didesnis gėris buvo lankyti muzikos mokyklą, kurią dėl vienokių ar kitokių priežaščių mečiau kelis kartus (aišku mintyse), ta, kuri nenumaldomai laukė pilnametystės, tam kad ga

2014-01-14 Antradienis Esu ta, kuri mėgsta viską pamatuoti ir pasverti, viską žinoti ir nujausti, viską valdyti ir laikyti savo rankose. O nėštumas pasirodo man buvo ir bus didžiausias nepamatuotas ir nepasvertas, nenujaustas ir nežinomas, o labiausiai iš rankų slystantis periodas. Iki šiol nežinau kaip aš pasiryžau bristi į tai antrą kartą. Turbūt taip jau sudėta, turbūt vaikai patys pasirenka kada ateiti. Turbūt tiesiog reikia viską priimti taip kaip yra dabar ir taip kaip šiandienos duota, mažiau planuojant, daugiau imant iš tos akimirkos. To mane išmokė pirmasis nėštumas ir pirmojo vaikučio auginimas. Ir šią akimirką esu rami, laiminga, užsidegusi ir labai dėkinga, kad ta maža siela, pasirinko būtent mūsų šeimą ir pasirinko ją dabar. Dar besvajodami apie vaikus, o vėliau ir augindami Jonuką vis pakalbėdavome kad tikrai norime didesnės šeimos, bent jau su dviem vaikučiais. O kai Jonukui sukako metukai, jau pradėjome tą temą gvildenti dažniau. Prisipažinsiu, aš buvau didžiausi

  Ar gali nemėgtsami dalykai kažkada virsti mėgstamais ir netgi virsti pomėgiu? Atsakau - gali ir labai stipriu pomėgiu. Taip atsitiko ir man. Visa gyvenimą nebuvau didelė smaližė, na kaip eilinis vaikas mėgau močiutės bandeles, batoną su uogiene, skanų mėgstamą šokoladą, tačiau niekada nealpdavau dėl saldumyno, o tuo labiau galėdavau be jų puikiai išgyventi. Man geriausias desertas būdavo silkutė su bulvėmis ar rūkyta šoninė su agurkėliu ir juoda duona. Tačiau gyvenimo pokyčiai atnešį pokyti ir mano skonio receptoriuose. Nėštumo metu nieko ypatingo nenorėjau, nei agurkėlių naktį, nei braškių žiemą, nei nieko sūraus, nei aštraus, tačiau gimus Jonukui pradėjau domėtis konditerija. Skonio receptoriai neatstumdavo naminio torto skonio, kaip ir namai pradėjo dažniau kvepėti pyragais. Kur paslaptis? Gal visgi tuose pasikeitimuose, organizmas pakrypo visai į kitą pusę. Lašinukus iki šiol mėgstu ir silkė yra mano mėgstama žuvis, bet skanaus naminio torto ar pyrago irgi niekada neatsisa