Apie karalienes, kurių karūnos irgi krenta
- Kaip tu? Puikiai! - Nesijauti senstanti? Nea. - Taigi trys dešimtys tuos sueis!? ?! - Tai ką, jau būsi nebejauna ir dienos gražiausios praėjo? Tai, kad neeee! ////////// Tokių ir panašių klausimų sulaukiu kone jau mėnesį ir nuoširdžiai nesuprantu, kur dingo mano įsivaizdavimas, kad 30 - tai jau nuosprendis, kai 30 - tai jau kažkokį kertinį etapą žymintis amžius, kai 30 - lyg pabaigos pradžia. Iš tikro, prisipažįstu, bežiūrint savo tėvų 30mečių nuotraukas, na man jie vistiek atrodo vyresni, nei kad esu aš dabar. Nepyk mama, nepyk tėti :) Iš tikro, pasitinkant šį naują etapą, aš jaučiuosi kaip niekad gerai. Nebijau pasakyti, kad dabar geriausias mano laikas gyvenime ir ne todėl, kad aš sukūriau verslą, ar padariau svaiginančią karjerą (kaip dabar populiaru visuomenėje skaičiuoti gyvenimo pasiekimus), ne todėl, kad susikroviau turtus, ar uždirbau pirmąjį milijoną (kaip dabar populiaru matuoti žmonių vertę), ne todėl, kad pasistačiau namą, ar įsigijau bra