Žmogaus siela nerami...

Nuo viską apverčiančių ir giliai sukrečiančių įvykių prabėgo jau du mėnesiai, o mano siela nerami, vis dar blaškosi nerasdama atsakymų ir ramybės. Kodėl? Vis bandau atsakyti į klausimą, o kas negerai?

Lyg ir viskas grįžo į vėžes, gyvenimas teka toliau, Jonukas auga, o dienos bėga, tačiau nepaleidžia įkyrios mintys apie tai kas, kaip, kodėl, neapleidžia sapnai, kurie nevisada būna gražūs ir tik labiau sujautrina jausmus, neapleidžia nerimas, neapleidžia svajonės, kurios jau šiam duotajam momentui yra neteisingos. 

Šia tema aplinkui tylima, nekalbama, o svarbiausia neprisimenama, o aš labiausiai bijau tai pamiršti. Klaustumėte o kam prisiminti? Nes prisiminti, man yra vienintelis ryšys su ta mažyte mano siela. Pati pradžioje tiesiog viską gniaužiau ir stengiausi negalvoti pasinerdama į Jonuką, kasdienybę ir ateitį, tačiau jaučiu, kad slopinimas nebepadeda, paskutiniu metu grįžta sapnais, mintimis ir tais labai neigiamais jausmais. Pykstu ant pasaulio, ant visų aplinkui, kaip taip galima gyventi, lyg nieko nebūtų įvykę, pykstu ant savęs, kad aš taip nemoku.

Knygų mugėje visai netikėtai užkliuvo akis už knygos, kuri buvo padėta prie išpardavimų ir užspausta į menką kamputį, bet gal tai ir buvo likimas ir nežinau ar čia buvo laiku ir vietoje, bet atsakė į keletą vidinių klausimų, o svarbiausia padėjo išsiverkti, nes skaičiau kitų tokių pačių mamų istorijas ir supratau, kad taip kaip jaučiuosi, nėra blogai. Skaitydama tik gailėjausi, kad negaliu kurti dialogo su jomis, o tik dėti į save jų jausmus ir išgyvenimus ir semtis stiprybės ir patirties ką daryti. Knygoje yra ir teorinės informacijos kas kaip ir kodėl vyksta, yra šeimų išgyvenimų, yra specialistų išgyvenimų. Svarbiausia, kad ji parašyta taip, lyg suprastų kiekvieną mano abejonę, nerimą ir skausmą, o ne laikytų tai savaime suprantamu dalyku arba taip apie ką kalbėti nėra prasmės. Man ji padėjo todėl, kad pagaliau kažkur radau kažkokios informacijos apie šią problemą, nes iki tol visi nuo artimųjų iki specialistų vengė apie tai kalbėti. Tai buvo vienas iš tų šiaudų už kurio greibiausi ir nesijutau vieniša. 

Šiuo metu pasižiūrėjus atrodo lyg ir viskas gerai, ypatingai kai kažkas paklausia "Kaip tu?", "Kaip gyveni?". Na lyg ir gerai, nieko blogos nevyksta, pati save bandau įtikinti, kad, visi sveiki, turime stogą virš galvos ir visais panašiais dalykais, bet paskui stabdau savo beletristikas ir savęs įtikinėjimus ir suprantu, kad kažko trūksta, o ko, turbūt teks ieškoti.

Kaip sakoma, žmogaus siela nerami...vis ieško atsakymų, o šiai minutei net nežinau kokių, tik velniškai noriu ramybės.