Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Esu didelė didelė, tiesiog milžiniška ilgametražių filmukų gerbėja. Tai galit tik įsivaizduoti, kaip laukiau, kol Jonas užaugs iki to amžiaus, kai filmukus lygiateisiškai galėsime žiūrėti kartu. O jis ėmė ir užaugo, o vat ir atėjo tas laikas, kai mes turime savo pramogavimo būdą ir temas, kurias turime aptarti: o kodėl tas dėdė princas blogas? O kodėl pas tą mergaitę tokie ilgi plaukai? O kodėl tie bergenai nemoka būti laimingi? O kodėl ten kukrukai, juk ten kokosai? O kur yra havajai? Kaip vadinasi tie lavai? O kas yra ledynmetis? O afrikoje karšta? O gyvūnai kalba ir kaip jie moka vairuoti? Ar galima su tais balionais nuskristi? Kur mano galvoje telpa tiek dalykų? Žodžiu, kaip jau supratote, nelaikau aš televizoriaus su filmukais "baubu". Manau tai neatsiejama vaikystės dalis ir iš filmukų žiūrėjimo svarbiausia pasiimti tik teigiamus dalykus: emocijas, pasaulio pažinimą, buvimą kartu, pokalbius, gražią muziką, fantaziją. Jie kilo klausimas, kaip ir kiek Jonas žiūri fil

 Pirmiausia - labai džiaugiuosi mūsų valdžios susikooperavimu ties vaikų teisių apsaugos įstatymu. Gaila, kad reikėjo tiek daug laiko ir skaudžių istorijų, kad pagaliau niekam nesudrebėtų ranka, paspausti "UŽ", nesvarbu, kad seimo salėje buvo kaip per pertraukas tarp pamokų mokykloje ir daugelis nebuvo susitelkę. Bet ačiū tam likusiam blaivaus proto lašeliui, kuris leido nuspręsti teisingai. Net 114. Vienbalsiai. Nesileisiu į apmąstymus, kur dingo visi "šaukiantys", "prieštaraujantys", "akis draskantys". Geriau skirsiu savo mintis, "o kas toliau?". Ar mes pasiruošę keisti save? Ar mes pasiruošę pripažinti savo klaidas ir mokytis jas taisyti? Ar mes galų gale bent šiek tiek pabandysim suprasti, kad auklėti vaikus galima, o dabar ir reikia auklėti kitaip?  Jei mums, visuomenei, pliaukštelėjimas ranka per užpakalį, ausies užsukimas, trenkimas per pirštus, pliaukštelėjimas per veidą, liejimas šaltu vandeniu, purtymas, apšaukimas,

Kadangi prisižadėjau sau kartas nuo karto (kaip pavyks) rašyti apie Jonuką ir jo gyvenimo pokyčius ir tobulėjimą, vis tą pažadą prisimenu. Ne dėl savęs, o daugiau dėl Jono. Jam. Bet aišku ir dėl savęs. Kaip sakoma „nereikia visada prisiminti, užtenka niekada nepamiršti“, bet oj ta mūsų atmintis, ji kai kuriuos dalykus pamiršta, o kai užrašai – tai lieka ir tikiuosi kai užaugs, Jonui bus taip pat įdomu sužinoti kažką iš to gyvenimo tarpsnio, iš kurio dažniausiai nieko nepamename. Jonui tuoj 5 metai, o man visiškas „kostmosas“, nes nesuprantu, kur tas laikas dingo ir kaip jį pristabdyti, nes oj kaip greitai jis auga. Ir dabar turbūt nebe taip svarbu centimetrai ar kilogramai (kurie bet kokiu atveju auga), bet tas didelis žmogus, mažame kūnelyje.  Kas sekė mūsų gyvenimą nuo Jono atsiradimo, žino – jis niekada nebuvo ir nėra patogus, drąsus, nereikalaujantis vaikas. Nes jis buvo ir yra nuostabiausias vaikas visomis prasmėmis! Jis daugiau negu tai. Tik jam augant supratau t