Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Visas šis priešventinis periodas, kuris prekybininkams prasideda vos ne po Vėlinių, man atrodo kaip pamišimas. Didžiausias mano tikslas jau daug metų – nepasiduoti jam ir kurti savo priešventinį laikotarpį tokį, kokio noriu aš ir tokio ilgio, kokio noriu aš. Atsiriboti sekasi vis geriau ir geriau, ypatingai kai su mumis yra Jonas. Mažiau “šliaužiojimo” prekybos centruose, mažiau televizijos žiūrėjimo, kur šmėžuoja reklamos, daugiau laiko namuose, daugiau laiko praleisto kartu. Nejučia žiūri, kad jau kai kuriuos dalykus gali vadinti tradicijomis.   Man priešventinis laikotarpis namuose prasideda nuo gruodžio 1 dienos. O viskas prasidėjo su pirmu Advento kalendoriumi, kurį gaminau Jonui. Kai jam buvo 3 su puse pagalvojau, kad pats laikas pradėti Kalėdų laukti smagiai. Dabar yra 3 gruodis, kurio neįsivaizduoju be Advento Kalendoriaus. Pirmaisiais metais pabandymui negaminom nieko įmantraus ir apsiėjom su kalendoriuje paslėptais skanėstais. Antraisiais metais į kale

Šiek tiek sekiau paskutinių dienų istoriją apie paviešintą žymaus režisieriaus seksualinio priekabiavimo prie jaunų aktorių atvejį  Lietuvoje. Bet ne apie šią istoriją noriu rašyti. Nesiimsiu vertinti ar imtis teisėjos vaidmens, tačiau šios istorijos kontekste, savyje supratau kelis dalykus šia tema: tokių istorijų ima rastis vis daugiau ir daugiau ir ačiū toms moterims, kurios nepabūgo to paviešinti iki šiol, bei ačiū socialinei medijai, kuri sujungia pasaulį ir leidžia skleisti žinutes tiesiai žmonėms. Ačiū #metoo kampanijai Facebook tinkle, a š skaitydama negalėjau, o gal nesąmoningai netikėjau, kiek daug ir kaip plačiai pasaulyje paplitusi ši problema. Kalbėjimas skatina kalbėjimą. Dar kartą įsitikinu, kad praėjo laikai, kai sekso nebuvo, savižudybių nebuvo, depresijos nebuvo ir jokių problemų žmonės neturėjo, nes tiesiog niekas apie tai nekalbėjo. Tačiau, jei apie tai nekalbi – tai nereiškia, kad tai neegzistuoja. O kodėl nekalbėjo? Manau lygiai dėl tų priežasčių, kodėl nekalba

- Mamyte, man patinka su tavim kalbėtis, nes tu tokia, tokia...nu tokia...nu tokia ! - Girdinti? I š klausanti? Supratinga? - Aha! Mhm, o ką reiškia supratinga? - Tai kai girdi ką kitas tau sako ir stengiesi suprasti, kaip jis jaučiasi, kas jam negerai, kas neramina, o kas džiugina. Kai klausai atidžiai ir prisimeni, kas kitam patinka, o kas ne. - Aha, tai panašiai. Tik dar su tavim ir linksma kalbėtis. Ir tu dažnai darai, kaip man patinka ir kaip aš noriu. - O supranti kodėl, kartais negaliu elgtis, taip kaip tu nori? - Kartais suprantu, kartais ne. - Tai kai nesuprasi, visada paklausk, aš tau paaiškinsiu. - O jei vis tiek nesuprasiu? - Aiškinsiu tiek kartų, kiek reikės, kad suprastum. Vakar buvau užklupta iš pasalų, nes atrodo tokį savaime suprantamą žodį, kaip „supratinga“, paaiškinti buvo tikrai sudėtinga. Vakar po nedidelės dramos prieš miegą, atsigulėm su Jonuku trumpai pasikalbėti apie tai, kaip kalbėtis, kad kitas išgirstų, ka

Žinot, kai gyvenime įsisuki į užburtą ratą? Žinot tą jausmą? Kai sukiesi it voverė rate, darydamas tą patį per tą patį ir kažkuriuo momentu besisukdama galvoji, o kokia prasmė? Tai nėra apie konkrečią gyvenimo sritį – tai turbūt apie visumą. Apie savo būtį ir buvimą.  „Užsisukęs“ negali suprasti kodėl į tavo širdį ateina susierzinimas ir nusivylimas, negali suprasti, nuo ko viskas prasidėjo ir kas konkrečiai yra negerai, tiesiog nori surasti už ko užsikabinti ir iš to rato ištrūkti. Nes žinau, tuomet į viską pažiūrėjus iš šalies, gali pamatyti, kas, kodėl ir kaip?  Kažkur čia šuo pakastas :) Bandau „kapstyti“, kai taip būdavo ankščiau. O patikėkit, kartais ir karalienėms karūnos nukrenta. :) Kartais prarandi motyvaciją ir užsidegimą daryti net ir ankščiau mėgtas veiklas. Niekas neteikia pasitenkinimo, o privalomos tavo atsakomybės tampa rutina ir katorga. Pasidarai pikta ir apatiška. Net ir džiaugiesi automatiškai ir dėl tų pačių situacijų. Žinau, kad už savo jausenas e

Su tomis atostogomis taip ir būna – jei neplanuoji iš anksto, turi suktis iš padėties arba atostogauti namuose. Na aš ir atostogos namuose man sunkiai suderinamas reiškinys, nes namuose sukiesi kiekvieną mielą dieną, namuose veikia tam tikra buities rutina, o atostogos man visada asocijavosi su kažkuo toliau nuo kasdienybės, su kažkuo maloniu, kam kasdienybėje nelabai gali rasti laiko, su naujais potyriais, pojūčiais, o svarbiausia poilsiu (nesvarbu ar aktyviu ar pasyviu), nes sutikite namuose poilsio nelabai gali susiorganizuoti, nebent esi visiškai „atsipūtęs“ ir gali drybsoti ant sofkutės ignoruojant neskalbtų skalbinių krūvas, ar tai, kad vaikas nevalgė pietų. Taigi artėjant ilgosioms vasaros atostogoms, supratom kad neturim plano. Taip užsidegę planavome pavasario atostogas su vaiku Legoland‘e, kad kažkaip užsiliūliavę įspūdžiais po jų, pamiršome, kad visai ant nosies vasara. O vasara šiais metais nedžiugino. Pagalvojus apie lietingas dienas Lietuvos pajūryje, pasidarydavo