Jonukui 1 mėnuo ir 14 diena: vykstame į „Joniškio grafystę“

Birželio 30 diena. Jonukui 1 mėnuo ir 14 diena.

Naktis, mano vertinimu, praėjo visai neblogai. Paryčiais vyrukas pasituštino už dvi dienas (sauskelnės vos atlaikė), todėl mes smagiai leidome visą rytą...miegodami. Man tai tikrai patiko. Ypatingai, kai yra šeštadienis.

Puikios nuotaikos, atlikę visas reikalingas procedūras, šiandien ruošiamės vėl į gamtą. Oras puikus, netgi per puikus, verčiantis susimąstyti, ar Jonukui nebus per karšta.

Šiandien vykstame pas labai gerą draugę Kristiną (visi vadiname tiesiog Pūkeliu) į Joniškio kaimą (visi vadiname Joniškio grafyste). Kadangi Kristina tarp draugų yra grafaitė, todėl ir jos kaimas vadinasi ne bet kaip, o grafystė.

Kaimas nei labai toli, nei arti - apie 50 kilometrų nuo Vilniaus, todėl šiek tiek baiminamės dėl karščio, na bet žiūrėsime pagal situaciją. Abu mūsų vaikai - tiek Jonukas, tiek Delfis nėra buvę Joniškio grafystėje, todėl labai nekantraujame ten nuvykti, juk per tokį karštą orą žymiai geriau sėdėti pavėsyje ant žolytės, nei prie betoninio namo ant suoliuko.

Jonukas pirmą kartą keliauja į lauką visai trumpomis rankovėmis. Iki šiol vis dar būdavo su kelnytėmis ar ilgomis rankovėmis, o šiandien visai net neapklotas, nes matome, kad net ir jam jau karšta.

Atvykus, kaip ir tikėjomės, Delfis džiaugiasi laisve ir dideliais pievų plotais palakstymui, o Jonukas ”parpia” sau pavėsiukyje. Šiek tiek pabuvę, nutariame pasivaikščioti iki ežero. Mes su Pukeliu šiek tiek pasideginame ir pasikalbame, Jonukas šiek tiek pamiega. Pastebime, kad mažiuką šiek tiek erzina karštis ir saulė, jis šiek tiek pamiegojęs, pradeda zirzeliuoti.

Pirmą kartą gyvenime Delfis pasimaudo ežere. Taigi šiek tiek pabuvę traukiame atgal, kur galime rasti daugiau pavėsio, nes visai nenorime perkaitinti Jonuko.

Taigi diena lekia nepastebimai. Kaip sakome, kai maloni kompanija ir nuotaika puiki, laikas lekia nepastebimai. Vakarop prie mūsų prisijungia dar du draugai ir kepame mėsą, o dar vėliau atvyksta ir Pukelio pusseserė su šeima ir dviem vaikučiais, taigi mūsų kompanija pasidaro visai nemaža.

Vaikučiai “išdūkina” Delfį, aš migdau Jonuką ir šeriu uodus - nepastebimai ateina vakaras.

Jonukas, pabuvęs visą dieną gryname ore, mašinoje užmiega ir miega iki pat namų, kuriuose atsiduriame tik apie pusę dvylikos naktį.

Jonukas net nekrusteli nurengiamas, guldomas į lovytę.

Delfis nebepavelka kojų ir griūna miegoti (labai retas reiškinys).

Mes irgi krentame miegoti.

Manome, įspūdžių šiandien visiems per akis.