1 mėnuo ir 13 diena: Jonukas puikiai fokusuoja žvilgsnį į žaislus, spalvas, veidus

Birželio 29 diena. Jonukui 1 mėnuo ir 13 diena.

Kaip ir sakiau, paryčiai ir vėl sunkūs. Kaip mes laukiame, kol baigsis pilvuko problemos. Na jau greitai. Nors ir kaip kartais atrodytų sunku, bet kai tai praeina, sūnelis nusišypso, tai trumpam pasimiršta. O kažkurią dieną išvis pamiršime, kad tokie ir buvo.

Oras šiandien maloniai ir puikai nuteikia ir jau ryte sau ir sūneliui prižadu, kad būtinai eisime į lauką prasiblaškyti.

Paryčiais snaudžiame apie pusvalandžiuką, vėliau apie valandą, kol laikas keltis ir darytis visas rytines procedūras, po kurių lėtai valgome ir netikėta, bet apie 12 valandą dienos, mažiukas „nulūžta“ ir miega net iki 3 valandos. Valio.

Buvau pamiršusi, ką reikia daryti, kai mažiukas miega. Prieš minutę suplanuoti milijonas reikalų, ką daryčiau, jei Jonukas užmigtų, staigiai išgaruoja iš galvos ir aš tiesiog...tvarkausi, kas man „po akim“ ir dar lieka laiko tiesiog prigulti ir neveikti nieko. Bent jau 15 minutėlių.

Kaip smagu jau tampa užsiiminėti su Jonuku, net ir tada, kai jis nemiega. Jis jau puikiai fokusuoja žvilgsnį į žaislus, spalvas ir žmonių veidus, kad net kartais per daug pasistengęs ima žvairuoti. Kalbinti ir pasakoti istorijas mažiukui labai įdomu, kaip ir rodyti spalvotus žaislus, su kuriais jis kalbasi.

Ypatingai vežimuke. Taip pat pastebiu, kad mažius labai mėgsta dėmesį. Neduok dieve, paliksi vieną minutėlei pagulėti lovytėje, tai greitai parodo, kad jam negerai ir kad jis nori kompanijos, nes kai prisistatai šalia lovytės, išsišiepia iki ausų. Smagu stebėti, kaip vystosi jo socialiniai įgūdžiai, o dar smagiau padėti jiems vystytis.

Dabar suprantu, ką reiškia ugdyti ir auginti žmogų.

Taigi, po miegučio išlendame į lauką. Aš pasigriebiu krūvą neskaitytų žurnalų, pasivaikštome lauke ir prisėdame saulėkaitoje. Paskutiniu metu žurnalus turiu laiko paskaityti tik tada, kai Jonukas valgo, arba keletą minutėlių, kai miega ir viskas, kas svarbu, padaryta.

Taigi lauke Jonukas miega, aš mėgaujuosi ramybe, kol prie mūsų po darbo prisijungia vyras su Delfiu. Dar šiek tiek pasivaikštome, bet Jonukui, deja, prasideda pilvuko skausmai ir tenka grįžti namo, kur galime jam daugiau padėti. Na bet vis tiek visai nemažai pasibūname lauke.

Grįžus namo, į svečius užsuka Jonuko močiutė, kuri kiekvieną dieną labai pasiilgsta anūko. Pavakarieniaujame ir pasikalbame. Jonukui labai patinka būti su močiute, lengvai užmiega jai ant rankų, bendrauja su ja, bučiuoja ją - smagu žiūrėti.

Šiandien po ilgo laiko su Jonuku prisimename pratimus, padedančius pasituštinti ir „papurpsėti“, kadangi niekas kitas nepadeda. Mažiukas pasituština, tačiau ir toliau lieka neramus, tačiau mūsų nuostabai jau 22 valandą užmiega. Tikėkimės, tai nėra tyla prieš audrą.