57 -oji Jonuko diena: išsiilgęs tėtis ir straksintis Delfis

Liepos 12 -oji diena. Jonukui 1 mėnuo ir 26 diena arba 57 -oji diena.

Naktis ir vėl praėjo puikiai

Jau net pamiršau, kad buvo sunkių naktų kažkada. Jonukas šiek tiek pastenėjo, bet ir puikiai ”purpsėjo”. Džiugūs garsai mano ausiai. Oras visai atvėso ir turbūt po savaitės laiko man reikėjo naktį apsikloti. Kaip nemėgstu miegoti, prakaituoti ir neturėti gaivaus oro įkvėpti. Miegas tampa nebe miegu. Džiaugiuosi dėl to baisiai, kadangi per karščius ir Jonukas buvo ne toks ramus, o gaivuma ir jam patinka. Turbūt mamos vaikas bus, nes mūsų tėtis tai visas ”ledinukas”. Jis net per pačius karščius miega apsiklojęs ir labai bijo bet kokio šalčio, kad ir minimalaus.

Į mišką

Mano mama su močiute anksti anksti ryte susiruošė į mišką mėlynių ir grybų. Tai buvo taip anksti, kad tik pamenu, jog girdėjau jas išeinant, nes tuo metu šiek tiek apsnūdusi maitinau Jonuką. Mano mama dievina mišką ir grybavimą, o močiutė irgi, taigi, nesistebėjau, kad jos susiruošė į mišką. Paprastai, kai nebuvo Jonuko tekdavo ir man keliauti kartu, bet šį kartą turėjau puikų pasiteisinimą nevykti.

Už dvi dienas

7 valandą ryto Jonukas pasituštino, kaip aš sakau „už dvi dienas“. Pirmą kartą Jonukas pasituština kietai, tikiuosi, tai nieko blogo. Lyg ir skaičiau kažkur, kad konsistencija nieko nereiškia, svarbu ką išsituština. Bet pagal Jonuko elgesį panašu, kad viskas gerai, nes jis pavalgęs vėl „nulūžta“ ir mes snaudžiame dar iki 9 valandos, o vėliau linksminamės ir bendraujame pas mane lovoje kol grįžta iš miško grybautojos/uogautojos su miško gėrybėmis.

Šiandien jau ruošiamės namo

Tikimės, kad neužklups škvalas, nes visos prognozės tai žada. Šiek tiek baisu važiuoti, kai pila kaip iš kibiro ir nieko prieš akis nesimato.

Taigi, susipakuojame savo begalę daiktų, tiksliau, Jonuko daiktų ir atsisveikinę su Jonuko prosenele, pasukame namų link. Pakeliui dar užsukame į kaimą aplankyti kitų Jonuko prosenelių.

Dienoraštis -  močiutėms

Beje, abiems močiutėms atspausdinau Jonuko dienorašti, kurį rašau, kad galėtų paskaityti, kaip mums sekasi augti, nes internetu nesinaudoja, o labai įdomu ir susitikus tiesiog trūksta laiko viską smulkiai nupasakoti, todėl jos labai labai džiaugiasi. Vėliau nuvešiu ir papildymą.

Kaip bijojome, taip ir įvyko – kelionėje namo užpuola baisi liūtis, bet kažkaip ramiai, pamažu parsirandame namo į Vilnių. Prieš mums grįžtant Vilnių irgi išplovė liūtis, todėl mes džiaugiamės, kad atvykome jau po visko.

Namuose mūsų laukia išsiilgęs tėtis ir straksintis Delfis. Vyras negali atsistebėti, kad Jonukas taip paaugo. Sako, kad kaip kitas vaikas namo grįžo. Man irgi kiekvieną dieną akyse Jonukas auga. Ypač jaučiu svorį :)

Grįžę maudome Jonuką. Pagaliau po kelių dienų nebuvimo pagaliau miegosime namuose ir savo lovose!