Jonuko 1 mėnuo ir 10 dienų: nemiegadienis

Birželio 26 diena. Jonukui 1 mėnuo ir 10 diena, t.y. 41 diena.

Oras šiandien nieko gero nežada. Nepatinka toks apsiniaukęs ir drėgnas oras, nes jis veikia slegiančiai, ima miegas ir apsunksta galva. O kai žinau, kad su Jonuku negalėsime išlįsti į lauką, dar niūriau pasidaro. Na, kaip nors. Sugalvosime pramogų ir namuose.

Naktis mūsų praėjo įdomiai. Visą naktį Jonukas pramiegojo puikiai, kaip visada, o pusę šešių kaip atsikėlė, taip ir nesugebėjo užmigti, tik visą laiką stenėjo. Aš, aišku, nemiegojau kartu iki pat 9 valandos ryto, kai mažiukas pasituštino ir nurimo. Dar taip nebuvo ir tikiuosi daugiau nebebus.

Apie 10 valandą pradėjome dieną, kaip visada, su gražinimosi ir sveikatinimo procedūromis. Mažiukas puikiai leidžiasi daryti mankšteles ir jam visai patinka, ypač rytais, kai kūnelis po miego šiek tiek sustingęs ir energijos laaabai daug. Krykštauja jis ir juokina mane, daug bendraujame ir kalbamės. Aišku, daugiau kalbu aš, o jis pritariančiai mojuoja rankutėmis arba išleidžia savo kelių garsų žodelius. Ačiū mažiukui, kad sklaido dėl nemigo atsiradusias liūdnesnes nuotaikas. Jis tai puikiai sugeba.

Toliau visą dieną Jonukas puikiai...nemiega :) džiaugiuosi kad yra ramus, todėl nėra taip sunku. Bendraujame, žaidžiame, bandau migdyti ir Jonukas numinga kelis kartus po pusvalandžiuką ir kelis kartus po valandžiukę. Per tuos pusvalandžiukus, kol mažius miega, stengiuosi atsipalaiduoti, ištiesti kojas, prigulti, paskaityti žurnalą, tiesiog atsikvėpti. Kaip išmokti miegoti dienomis? Dar nemoku.

Vakare ir vėl vyras perima estafetę iš manęs ir užimigdo Jonuką, kol aš apsitvarkau namuose. Žinote – krūva indų, krūva skalbinių, maisto gaminimas ir panašiai. Atrodo, vakaras ilgas, tačiau visi šie buities darbeliai ir suvalgo mano laisvą laiką nuo Jonuko. Jonukas moka pašokdinti visus aplink save, pamirštant visus kitus reikalus :)

Kai laukiausi, galvojau, kad neišnaudosiu taip vyro, juk jis pavargęs grįžta po darbo ir jam reikia pailsėti, tačiau susilaukus Jonuko, mastymas pasikeičia – juk visą dieną dirbu ir aš, o valgyti juk irgi reikia, o svarbiausia, juk ir tėčiui kažkada reikia pabendrauti su sūneliu. Kol jis su juo po darbų užsiima aš irgi neguliu ir neskaitau, taigi lygiosios. Manau taip teisinga. Abu dirbame ir darbo laiku, ir po darbo.

Vakaras, kaip visada, sunkokas, bet pastebiu, kad mes jau nebeimame taip jautriai į širdį, o gyvename tiesiog su viltimi, kad su rytojumi pilvuko skausmai baigsis. Ta nuotaika, stengiamės padėti Jonukui ir guodžiame jį tuo pačiu.