1 mėnuo ir 2 diena: Pirmoji diena vienudu - be tėčio

Birželio 18 diena. Jonukui 1 mėnuo ir 2 diena.

Šiandien ryte prabundu su vis dar skaudančia galva ir su nerimu, net negirdėjau, kaip vyrras išėjo į darbą, nes apie 6 valandą ryto migdžiau Jonuką ir vėliau „lūžau“ dar šiek tiek pamiegoti. Atsikėlėme su Jonuku šį rytą 8 valandą ir atlikomė visas rytines procedūras, kurios mums trunka net 40 minučių.

Pirmoji diena namuose vienai laukta su dideliu nerimu. Kaip aš susitvarkysiu viena? Vyras tikrai puikiai padėjo man, bet jau tais momentais, kai norėdavau pavalgyti ar į dušą, arba tada, kai jau nebežinodavau, kaip sūnelį nuraminti, arba pavargdavau jį sūpuoti.

Netgi kai norėdavau tiesiog paskaityti, vyras būdavo šalia. O kaip bus dabar? Tuo labiau, kad puikiai žinau, jog Jonukas mėgsta pateikti staigmenų, kaip sakau „kaip diena, taip naujiena“ :)

Taigi, ir šiandien Jonukas pateikia staigmeną, kurios nesitikėjau. Malonią staigmeną. Mažiukas ramus kaip angeliukas. Miega daug, šiek tiek pabūdrauja, pabendrauja su manimi ir diena lekia labai greitai. Aš spėju ir pavalgyti, ir parašyti dienoraštį, ir netgi sutvarkyti keletą reikalų prie kompiuterio.

Netgi spėju paskaityti ar šalia Jonuko pagulėti. Tik kol kas nedrįstu nueiti į dušą, nes... o jei staiga, kai būsiu duše, mažiukas pabus ir aš negirdėsiu, neatbėgsiu..

Ačiū Jonukui už tokį supratingumą mano pirmoje iššūkių dienoje :)

Šiandien pilvukas šiek tiek kankina Jonuką ir mes vėl prisimename mankšteles su kojytėmis. Nesuprantu, ar vaistukų veikimas susilpnėjo, ar organizmas pradėjo į juos nereaguoti, nes mažiukas „nepurpsi“ tiek daug, nesituština tiek daug kaip anksčiau. Ne kiekvienose sauskelnėse randu po dovanelę, nors anksčiau rasdavau kiekvienoje.

Taigi, mano vienos diena pralekia visai ramiai ir aš lengviau atsikvėpiu. Norisi tikėti, kad ir kitos dienos bus panašios.

Šiandien vėl planuojame eiti pasivaikščioti vakare su Jonuku, kad mažiukas užmigtų ir aš galėčiau šiek tiek ilgiau pamiegoti. Šiandien vis dar skauda galvą. Ir kaip smarkiai šlubuoja atmintis, net nesitikiu. Nors ir veikiu nedaug šiuo metu, bet pamirštu, apie ką galvojau prieš minutę, ką planavau padaryti ir ką jau padariau.

Skaičiau ir žinau apie nėščiųjų atminties sutrikimus, bet apie vaikučius auginančių mamų, neteko girdėti. Aišku, suprantu, kad tai dėl miego trūkumo, bet labai keistai jaučiuosi.

Pasivaikščiojimas su vežimuku ir vėl padeda, tad mes jaučiame lyg atradę kažkokį neįkainojamą lobį, o aš tikiuosi, kad orai nesubjurs ir galėsime šį planą kartoti ir kartoti. Kad tik veiktų ir toliau.

Naktis ir vėl nerami. Ech, o taip tikėjomės, kad po lauko Jonukas miegos ramiai. Girdžiu, kaip visą naktį mažiukas stena, o po vaistukų, bevalgydamas ar tiesiog gulėdamas, visiškai „nebepurpsi“. Kelis kartus per naktį net reikia mažiuką migdyti, nors anksčiau tiesiog užmigdavo pats.