PIRMOJI kitokio gyvenimo diena

Taigi gegužės 16 dieną, apie 14.30 val. buvau perkelta į palatą, kurią su vyru gavome šeimyninę ir labai tuo džiaugėmės.

Sūnelis buvo patikrintas naujagimių skyriuje ir tuoj pat atvežtas mums į palatą. Buvo patvirtinta, kas jis sveikut sveikutėlis. Vyro buvimas šalia ir nakvojimas ligoninėje labai labai pagelbėjo, kadangi gimdant tokį didelį vaikiuką nepavyko išvengti ”kirpimo” ir savijauta pirmomis dienomis buvo sunkoka.

Vyras padavinėjo sūnelį maitinimams ir ramindavo, jei aš snausdavau, ar būdavo sunku išlipti iš lovos, nuvažiuodavo atvežti reikalingų daiktelių, padėdavo pervystyti vaikiuką ir palaikė morališkai.

Dar prieš nėštumą, maitinimas krūtimi man atrodė kažkas stebuklingo, galvodavau - kaip ir kodėl tas pienas būtent pradeda gamintis, kai gimsta vaikiukas, iš kur to pieno tiek būna ir pan.

Nėštumo metu prisiskaičiau daug gražių istorijų apie maitnimą mamos pienu ir nuo to laiko tvirtai nusprendžiau ir žinojau, kad maitinsiu pati savo pienuku ir pasistengsiu tai daryti kuo ilgiau, kad mano vaikiukas gautų visa ką geriausio. O po pirmojo pamaitinimo tuoj po gimdymo supratau, kad tai tas laikas, kai mes su sūneliu turėsime tik sau ir pasakiau sau, kad padarysiu bet ką, kad tik pienuko turėčiau ir viskas pavyktų.

Sūnelis pirmą parą miegojo kaip ramybės įsikūnijimas ir aš taip laukdavau, kol jis nubus, kad galėčiau pamaitinti, net prašydavau vyro ar mamos, kad man jį pažadintų. Buvau tokia užsidegusi ir džiaugiausi, kad sūnelis laimingas ir sotus.

Po pirmos paros Jonukas numetė šiek tiek savo svorio ir svėrė 4010 g, tačiau manęs tai neišgąsdino, nes žinojau, jog normalu numesti 10 proc. kūno masės per pirmas dienas.

Aš po pirmos paros gijau taip pat neblogai, todėl pagal visas prognozes dar po paros turėjome keliauti namo ir to labai laukėme.

Dar nepaminėjau, kad mūsų sūnelis turi įgimtą apgamą ant nugarytės. Aš tai vadinu Dievo ženklu. Žmonės, kurie gimsta su įgimtais apgamais man yra Dievulio pažymėti ir kažkuo ypatingi :)

Nors ir jaučiausi fiziškai sunkiai, pirmą parą miegojau nedaug, tačiau turbūt psichologinis užsidegimas ir laimės jausmas skraidino lyg ant sparnų. Vyrą taip pat. Nors ir turėjo sutvarkyti milijoną reikalų, energijos iš kažkur atrado, o kiekvieną kartą atsibudus sūneliui ir kiekvieną kartą jam prasimerkus vis daugiau ir daugiau, šypsenos nedingo mums nuo veidų.

Pirmąją dieną po gimdymo anūkėlį aplankė ir seneliai (mano tėveliai), kurie padovanojo anūkėliui pirmąją mašiną ir, aišku, reikėjo atlaikyti sveikinimų lietų iš draugų, giminaičių ir pažįstamų.