Gintarės BLOGAS: Antroji naujo gyvenimo diena - vykstam namo!

Galime pastebėti, kad Jonukas tikrai ramus vaikas, todėl labai džiaugiuosi, kad jei jis verkia, tai kažką reiškia ir tai nėra be priežasties ir kad jis tikrai nori mums kažką pasakyti.

Jo balselį išgirdome pirmą kartą tik užgimus, visa gimdykla skambėjo, o vėliau girdėdavome, kai darė skiepukus (bet kam patinka badymas?) ir kai kliudė nepažįstamos tetos baltais chalatais.

Visą kitą laiką vaikiukas rodė visiems įvairias grimasas ir bandė vis daugiau atsimerkti. Antrą parą atsirado tam tikras miegojimo ritmas: jei pirmą parą sūnelis miegojo ir vieną, ir dvi, ir keturias, ir šešias valandas, tai antrą parą reguliariai kėlėsi kas 3 val. valgyti ir pasikeisti sauskelnių. Keičiant sauskelnes ir perrengiant, su vyru ėmėmės komandinio darbo ir mokėmės tai padaryti kartu.

Aišku, pirmi kartai užtruko iki amžinybės, tačiau mums pavyko! Valio!

Antrą parą Jonukas išbandė ir mamos pašonį miegui, nes tėvelis per kietai užmigo, kad paimtų jį pavalgiusį. Supratome, kad tai tikrai ne mitas, jei nori nuraminti savo vaikiuką. Gal mano širdies ritmas, gal šiluma, bet tai veikė kaip raminamieji.

Jonukas vėl įrodė, kad yra super vaikas. Daug valgė, daug miegojo ir užtektinai bendravo, bei nezirzė.

Taigi, antrą parą po gimdymo, arba 3 dieną iš ryto, su vyru, jau išmiegoję šiek tiek daugiau valandų (na maždaug apie 5 valandas kartu sudėjus) su nekantrumu laukėme gydytojų vizitacijos, nes labai norėjome į savo namus.

Gydytoja pranešė, kad vaikiukas numetė dar svorio ir svėrė 3900 g, tačiau nuramino, kad viskas tvarkoje. Buvo paimti kraujo tyrimukai ir padarytas dar vienas skiepukas. Jonukas laikėsi kaip tikras vyras po tiek baksnojimų. Net ir man būtų sunku ištverti.

Nemėgstu adatų...bet išgirdome taip lauktą leidimą vykti namo. Mane patikrinusi gydytoja taip pat palaimino mano vykimą namo, taigi mes nieko nelaukdami pradėjome pakuotis namučio.