Vaikystės prisiminimai arba gera pas močiutę kaime

 Pabuvus pas bobutę kaime, visada nori nenori grimzdi į prisiminimus. Prisiminimus tų ilgų ir nesuskaičiuojamų atostogų kaime, bet svarbiausia pas diedukus. Turėjau nuostabią vaikystę kaime, kur abieji diedukai gyveno kaiminystėje, kur buvo galybė erdvės įgyvendinti visus nutrūktgalviškus planus, kur visi pusbroliai ir pusseserės šalia padėdavo krėsti nebūtinai geras išdaigas, kur diedukas leisdavo iššukti medų, o bobutė vesdavosi į kaimo biblioteką skaityti knygų, kur diena prasidėdavo kai tik sualė patekėdavo, o į namus įžengdavai tik saulei nusileidus, kur laikas sustodavo, o para neturėdavo valandų, kur net valgyti nesinorėdavo kiek reikėdavo nuveikti. Kaimas buvo ta vieta, kur svajodavau nuvažiuoti tik mokslo metams prasidėjus, o tėvai iškeldavo sąlygą, baigti trimestrą gerais pažymiais, tik tuomet galėsiu džiaugtis kaimo malonumais. Kaimas buvo ta vieta, kur nenorėdavau ravėti daržų ir kasti bulvių, nors dabar turbūt viską atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti, tai buvo ta vieta, kur galėdavai tuoj pat nusiraškyti šveižių uogų nuo krūmo, o kaip dabar norėčiau puisryčiams pietums ir vakarienei braškių su pienu. Tai buvo ta vieta, kur diedukas versdavo gerti žalius kiaušinius ir darydavo anūkams suuštinius su juoda duona ir kaimišku rūkytu kumpiuku ir kaip smagu būtų tai vėl padaryti, ne dėl skanumo, kiek dėl tradicijų. Kaimas buvo ta vieta, kur susirinkdavo visa šeima.

 Vaikystė kažkada baigiasi, ateina paauglystė ir nuvykimai į kaimą retėja, o suaugus viskas pasikeičia dar labiau. Ką vaikystėje priimi kaip natūralų ir savaime suprantamą dalyką, kuris niekada nesibaigs, su metais pradedi vertinti taip, lyg tai rytoj baigtųsi. Dabar važiuodama į kaimą su Jonuku, lyg kuriu naują istoriją ir kartu suprantu, kad tie prisiminimai yra tik mano ir Jonukui bus visai kitaip, o iš kitos pusės džiaugiuosi, kad vis dar tai turiu, galbūt ne taip kaip vaikystėje, bet turiu 3 diedukus ir 4 ir visgi vis dar galiu parodyti tai Jonukui.

 Paskutiniais metais, viskas keičiasi akyse, tiek abi bobutės, tiek vienintelis diedukas. Nors jau dabar juos skiria tik 10 kilometrų ir kaiminystės jau seniai nebeliko, bet aplankant vienus, būtina aplankyti ir kitus. Man vis dar iš sentimentų labai smagu pabūti pas abiejus, nors energijos nebelikę tiek kad lakstytų paskui anūkelius, o dabar ir proanūkius, bet tas indelis į mus yra visai kitoks. Vis baru save, kad nemoku susiplanuoti laiko taip, kad kuo dažniau nuvykti pas juos, aplankyti, sugrįžti į ten, kaip buvo ankščiau, pripildyti jų namus šnaresio ir energijos, bet vertinu kiekvieną akimirką praleistą su tenais ir kiekvieną kartą vis dedu į galvą viską viską, kad tų atsiminimų būtų daug ir liktų ilgam.

Kaip toje dainoje "Gera pas močiutę vasarą pabūti",o dar labiau gera, kad ten vykstu jau nebe viena, jau su savo šeima, jau su Jonuku. Prisižadu sau, pamatyti dar daug, pasijuokit kartu dar daug ir dar daug parodyti Jonukui ir papasakoti kodėl tai yra taip svarbu.