Ką atneš nauji pokyčiai?

Po beveik dvejų metų pertraukos į mūsų gyvenimą vėl įsisuka pokyčiai. Ar pokyčiai gerai ar ne, vienareikšmiškai sakau - gerai, bet tai nereiškia, kad lengva. Oj kaip nelengva.

Taip susiklostė, nori to ar ne, kad man tenka išeiti į darbus. Pradžioje, nesuvokdama visko iki galo, užsidegusi ieškojau darbo, kažko naujo, kur galėčiau save realizuoti, o kartu ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Nusiteikusi ilgai paieškai, net iki galo nesuvokiau, kad viskas gali nutikti greitai. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, ko nesitiki - įvyksta labai greitai. Lyg ir aplankė nedidelis pasitenkinimas, kad po pirmojo darbo pokalbio telefonu, buvau pakviesta į kito etapo pokalbį, o po kelių dienų...po kelių dienų ir į galutinį pokalbį, o po mažiau nei savaitės, mane pakvietė ir dirbti. Argi ne sėkmė? Karjeros žmonės pasakytų, dar ir kokia sėkmė. Bet išgirdusi, kad esu kviečiama dirbti, padėjusi ragelį, nežinojau ar džiaugtis ar verkti. Tą vakarą, įsipylusi taurę savo mėgstamo raudonojo vyno, nežinojau ar čia švenčiu, ar liūdžiu. Labiausiai viską sujaukė žinia, kad reikia pradėti dirbti "vakar", t.y. kuo greičiau. Užsidegimą pakeitė natūralus sumišimas, o ką dabar daryti? Kaip dabar bus? Ar aš noriu? Ar aš sugebėsiu? O kaip Jonukas?

Taigi pokyčiai užgriuvo staiga ir tikėtai-netikėtai. Tikėtai, nes juk blaiviu protu suvokiau, kur veliuosi, viskas buvo apgalvota, pakalbėta ir apskaičiuota, o netikėtai, nes nuoširdžiai pasirodo iki galo širdyje nesuvokiau tų pokyčių realumo.

Dabar sėdžiu ir nesuprantu savo sumišimo. Jonukui surasta pati nuostabiausia mamos alternatyva, t.y. auklė, pažįstamas žmogus, kuris mielai sutiko tokiu jaunikaičiu iki darželio (rudens) pasirūpinti. Atrodo šalia namų, pažįstamas žmogus, savas, pažįstamas kiemas, savi pažįstami kiemo draugai, beveik nepasikeitusi aplinka. Atrodo geriau ir būti negali šiam pereinama laikotarpiui iki darželio. Viskas lyg ir tas pats...tik mamos nėra šalia. O pasirodo ta maža smulkmenėlė ir yra didžiausia problema. Apsilankėme pas auklytę svečiuose kartu ir mano didžiam nustebimui, Jonukas nuo pirmos akimirkos pasijautė kaip namuose - nespėjęs batų nusiauti, jau lėkė žaisti, jokių prilipimų prie mano kojos (kaip dažnai būna naujuose namuose), jokių prisiklijavimų prie lauko durų ir šaukimo "mamo" (namo), nors daugelyje naujų vietų lauko durys nuo to kentėdavo, jokių prisiglaudimų prie mamos, labai noriai bendravimas su auklyte ir laisvas elgesys tuose namuose mane maloniai nustebino. Tai nuteikė pozityviai ir nerimą pakeitė šioks toks palengvėjimas iki...kitos dienos. Kitą dieną nusprendėme palikti Jonuką vieną auklytės namuose kelioms valandoms, atsisveikinome, pasakėme vieni kitiems "ate ate", patikinome, kad grįšime ir iškeliavome tvarkyti reikalų. Sutvarkėme vos vieną, kai po valandėlės teko grįžti, nes mamos kvietimą išgirdo manau ir visi kaimynai. Ką daryti? Grįžti? Leisti verkti? Nestresuoti vaiko? O gal taip turi būti? Milijonas klausimų iškilo galvoje, tik suvokiau, kad visgi nebus taip lengva. Tik įėjus pro duris, vaikas nurimo per sekundė ir nulėkė žaisti, lyg viskas būtų buvę tvarkoje. Jokių "prisiklijavimų", jokių mamos "nepaleidimų", toks jausmas, kad mama ižengė pro duris ir vėl viskas stojosi į vėžes. Pas auklytę buvimą tęsėme su mama. Viskas buvo puiku iki tol, kol vaikas prisimindavo mamą. Pamatydavo ir vėl gerai. Grįžome namo prieš pietų miegą ir aš likau giliai sumišusi, tai ką dabar daryti?????

 Auginau Jonuką prieraišumo principais. Tai reiškia buvau visada šalia, kai manęs reikėdavo, net nekilo mintis niekada, kad pripras, per daug prisiriš ir panašiai. Tikiu tuo, kad vaikui reikia mamos, ji saugumo garantas ir tikėsiu tuo visada. Bet ką dabar daryti, kai laukia tokie pokyčiai? 

Intuityviai tiesiog jaučiu, kad tiesiog yra du pasirinkimai: pirmasis - nuosekliai tęsti pratinimą prie auklytės ir nebėgti pas Jonuką vien jam pašaukus, nes nieko nebus, arba antrasis - neiti į darbą. Kad ir kaip sunku, dirbti eiti reikia, tai lieka vienas variantas ir jis labai aiškus. O kaip suteikti kuo mažiau neigiamų emocijų ir streso Jonukui? Štai kur dilema?

Žinau, kad savo neramia siela ir mintimis, perduodu viską ir Jonukui, nes jei atvirai, nenoriu jo palikti, labai nenoriu. Kiekvieną dieną, pakėlusi akis į dangų, savojo mažojo angelo sargo prašau stiprybės ir ramybės sau, nes tikiu, kad mano nusiteikimas ir būsena nuteikia ir Jonuką.

Kai pagalvoju dabar, o viskas galėjo būti kitaip....