Apie augimo tempus visomis prasmėmis

Nors jau eina 5 mėnuo, kai Jonukas vaikšto, o dabar jau ir bėgioja, vis prisimenu pirmuosius jo žingsnius. Būtent tiek laiko praėjo, nuo tada, kai mažasis džedajus su dviem iškeltomis rankomis, lingavo po namus ir galva nešė visą kūną. O dabar net nepagausi kartais, kaip laksto plėvesuodamas rankytėmis po namus.

Vaiko augime, man vienas gražiausių dalykų yra jo judėjimas. Praėjo tik vieni metai ir 4 mėnesiai, o mano drakoniukas nuo naujagimio, kurio judėjimas susidėdavo tik iš mirksėjimų ir lūpyčių judėjimo valgant, išaugo iki viso vyruko, kuris sustoja tik kokiai 15 minučių daugiausiai.

Vis pasižiūriu ir prisimenu kaip mes džiaugėmės pašliaužtu centimetru, kaip didžiuliu žygiu pasiektu per kelias dienas, tai šiandien kiekvieną dieną džiaugiamės vis didėjančiu tvirtesnių žingsnių kiekiu, ėjimu įsikibus į mūsų rankas ir žygiavimu lygiomis teisėmis (tik ne ūgiu) pasivaikščioti į lauką.

Kitas gražiausių dalykų vaiko augime yra jo komunikacija. Pradžioje kūdikėlio verkimas yra pati gražiausia muzika, nes žinai, jog juo pasako viską, vėliau su kiekvienu kitokio garso atsiradimu skelbi šventę, nes juk kiekvieno noro išreiškimas turi savo garsą, o vėliau nebespėji sekti, kaip greitai tavo vaikas pradeda kalbėti savo japoniška kalba, kurią bandai perprasti, o kol bandai, štai žiūrėk jau ir atsiranda lietuviškų žodžių, kurie tampa kaip stebuklas, nes matai savo vaiką, jau nebekūdikį, o visą asmenybę su savo nuomone ir charakteriu, nesvarbu, kad ta nuomonė - monologas maišyta kalba :)

 Ar kada nors pagalvojome, kokiais tempais auga mūsų vaikai ir kokiais tempais augame mes kartu su jais?