Jonuko draugavimas su maistu

 Primaitinimo laukiau turbūt kaip kokio maro. Tiksliau nelaukiau. Aš nuo pat Jonuko gimimo buvau labai laiminga, kad galiu patirti, ką reiškia pačiai maitinti vaikutį pačiu geriausiu pasaulyje maistu. Nuo pat pirmųjų akimirkų, maitinimas būdavo kažkoks stebuklingas ir intymus mūsų su mažiuku procesas. Einant laikui, laikas tarp maitinimų retėjo ir natūraliai pajaučiau kaip sūnelis nuo manęs po truputėlį atitrūksta, vis po kruopelytę mažiau manęs jam reikia. Kapsėjo dienos ir pradėjau matyti, kad Jonukui pasidarė įdomu ką mes su tėčiu valgome, o artėjant 5 mėnesiui aš įnirtingai pradėjau ieškoti informacijos apie kūdikių primaitinimą.

Mane nustebino ir šiek tiek suneramino tai, kad kiek žmonių tiek nuomonių, informacija aplinkui labai padrika. Vienos teorijos vienur giriamos, kitur peikiamos. Aš pasimečiau, nes tiek nėštumo metu, tiek pirmaisiais mėnesiais po gimdymo buvau tipinė paranojiška mama, norinti savo vaikui tik pačių geriausių ir nuostabiausių dalykų. Kalbu su ironija, nes dabar suprantu, kad be reikalo taip stresavau. Tik dabar atsipalaiduoju ir jau mokausi žiūrėti į viską blaiviai ir atsirinkti. 

Taigi paniką perkėliau artimiesiems, pradėjau įnirtingai ieškoti kur nusipirkti neužterštų daržovių, ar ūkininkų augintos mėsytės, kad spėčiau užsišaldyti ir panašiai. Mūsų pediatrė išvis jokio žodžio nepasakė apie primaitinimą, tik įkišo lankstinuką pasiskaityti, aišku jame jokios naudingos informacijos nebuvo. Vėlgi įnikau į literatūrą ir bandžiau atsirinkti kas man naudinga ir meditavau su savimi bandydama susidėlioti primaitinimo pradžią. 

 Nusprendžiau, kad primaitinti pradėsiu tikrai nuo apytiksliai 6 mėnesių ir svarbiausias aspektas, kad stebėsiu vaikutį, nes tvirtai tikėjau tuo, kad vaikai patys parodo ko jiems reikia tam tikrais gyvenimo etapais, svarbu tai pastebėti. Taigi kaip minėjau kažkur nuo 5 mėnesio Jonukas pats pradėjo domėtis maistu, kurį mes valgome, o mes savo ruožtu jau duodavom kokią baronkytę ar obuoliuką pagraužti. Aišku tai buvo daugiau ne dėl maisto, o dėl pagraužimo.

5 mėnesio viduryje į namus atkeliavo specialus kombainas virti kūdikiams košes. Jo principas yra tai, kad viskas gaminasi ant garų ir pasigamina kūdikiui reikalinga norma. Pasvėrusi visus už ir prieš, įsigijau šį aparatą ir esu labai juo patenkinta.

Taigi aparačiuko atkeliavimo proga nusprendžiau ir pradėti primaitinimo procesą, nes visgi kol pradėtų valgyti normaliai, koks mėnesiukas tikrai praeitų. Galvojau viską daryti pagal situaciją, t.y. stebėti Jonuką, ką valgo, ko ne, kaip valgo, kada valgo ir panašiai, bet norėjau turėti tvarką pagal kurią būtų lengviau ir man ir Jonukui. Visgi reikia sekti kiek vaikas suvalgo, kaip suvalgo, ką suvalgo, kaip su pienuku reikalai ir panašiai. 

 O pradėjau nuo mažiausiai alergiškos, sveikiausios ir sezoniškiausios daržovės - moliūgo košelės. Daržovių košę daviau pietums, nes vėlgi skaičiau, kad daržovės geriausiai virškinamos per pietus, po pietų. Kokias kelias dienas pratinomės ir mano nuostabai vaikas šlamštė košelę kaip didelis. Po kelių dienų į košelę atkeliavo bulvė ir košės tūris padidėjo, dar po kelių dienų, atkeliavo morka ir košės tūris patapo apie 200 ml. Vaikas suvalgydavo visą košę ir kartais užgerdavo pienuku. Kol pratinau prie košės, pienukas likdavo pats svarbiausias, o kai vyrukas pradėjo suvalgyti visą košės normą, pradėjau nebeduoti pienuko ir jam jo jau nebereikėjo. Vandenukas pasidarė pagrindinis mūsų gėrimas su papildomu maistu. Į košę vėliau keliavo ir kitos daržovės, kad vaikučiui neatsibostų. Neradau nė vienos daržovės, kurią Jonukas spjautų. Nelabai patiko brokolis, bet tik tiek, kad mažiau jo suvalgydavo. Daržovienes pagardindavau alyvuogių, linų sėmenų aliejais.

Po geru trijų savaičių įvedžiau ir kruopų košę pusryčiams. Pradėjome nuo avižų. Kruopienę pagardinau sviestuku, kad nebūtų taip prėska. Mano nuostabai, Jonukas ir kruopas šalmštė kaip didelis. Jau pirmą kartą suvalgė apie 200 ml košės. Kad nereikėtų vargti su blenderiu kiekvieną kartą, visas norimas kruopas sumaldavau kavamale iki miltukų ir tada virdavau vandenyje. Labai geras patarimas kuriuo pasinaudojau. Ir laiko sutaupo ir paprasčiau viskas. Taigi jau po savaitės kruopienės valgymo, Jonukas atsisakė pienuko ir pusryčiams. 

 Dar po gerų trijų savaičių, kai buvo 7,5 mėnesio pabandėme mėsytę. Nusipirkau keliu rūšių, užsišaldžiau ir dabar tik išsitraukiu iš kameros gabaliuką ir ruošiu iš karto košės normą. Pradėjome nuo triušienos, nes taip pasirinkau pasidomėjusi apie mėsų gerąsias savybes, vėliau bandėme ir kitas mėsas ir dabar spėju nevalgę likom tik avienos ir kiaulės. Po kelių savaičių pabandėme ir žuvytę. Košes dabar gardinu aliejumi ir žalumynais. Mėsą Jonukas valgo 5-6 kartus per savaitę, o žuvį 1-2 kartus.

Apie 8 mėnesius į dienos racioną atkeliavo ir vakarinė kruopienė ir galimas sakyti, kad Jonukas nuo tada nebevalgo pienuko dienomis. Kartais prisireikia jam jo per pietus prieš miegą, bet tik nusiraminimui, ką mes bandome išgyvendinti ir pakeisti kitais būdais.

Beje iki pat 8 mėnesio Jonukas visiškai nepripažino vaisinių tyrelių. Po pirmojo šaukštelio susiraukdavo kaip nežinau kas ir niekaip niekaip neįkiši šaukštelio į burną, bet aš ir nebrukau, o dabar jis valgo pasigardžiuodamas.

8,5 mėnesio daviau paragauti jogurtuko ir jis jam labai patiko, todėl tai dabar yra vienas iš užkandukų tarp mėgstamų maitinimų. Taip pat ragavome ir makaronų.

Taigi šiuo metu Jonukas yra 9 mėnesių ir 5 dienų ir turi tokią maitinimosi dienotvarkę:

6-7 val. ryto mamos labas rytinis pienukas

Užkandžiauja vaisinėmis tyrelėmis, jogurtu.

9-10 val. kruopienė (avižos, ryžiai, grikiai, soros, kukurūzai, miežiai)

Tada užmiega saldžiu miegu, o po jo gauna vandenuko atsigerti ir užkandžiauja ryžių trapučiais, sausainiais, baronkytėmis.

14 val. daržovienė su mėsa/žuvimi (bulvė, morka, moliūgas, cukinija, brokolis, kalafijoras, kopūstas, burokėlis, svogūnas, triušiukas, veršiena, kalakutiena, vištiena, jautiena, šamas)

Tada vėl užmiega kartais su pienuku kartais be, o po miego vėl užkandžiauja tyrele ar jogurtu.

18-19 val. kruopienė

Apie 21 val. labanaktinis mamos pienas.

Labai džiaugiuosi, kad Jonukas pas mus toks valgus, turintis apetitą, neišrankus. Aišku stengiuosi nekišti jam bet ko, visko pati paragauju ir man sąžinė neleidžia jam duoti valgyti tai, kas man pačiai neskanu. Taip pat stengiuosi neįvaryti baimės maistui ir valgymo procesui, kai vaikas valgyti nenori. Aišku išbandome visokius triukus, kai Jonukas išsiblaško bevalgydamas :)

Taip pat nebeesu tokia paranojikė, tiesiog pradėjau skaityti maisto sudėtį, atkreipiu dėmesį į kilmę ir  nenurašau prekybos centrų, bet aišku stengiuosi pati valgyti ir Jonuką maitinti produktais iš vadinamo "savo daržo" :)

Taigi taip su baime lauktas primaitinimas einasi visai gerai, tik su sentimentais prisimenu laikus kai nereikėjo "žaisti" su košelėmis ir dabar su nekantrumu laukiu kai baigsis šis pereinamasis etapas ir baigsime žaisti ir pradėsime valgyti normalų maistą.