Ar pyktis tikrai jau toks blogas jausmas?

Labai norisi pasikalbėti apie pyktį su kuo nors, kas mano, kad tai nėra blogas jausmas. Juk tai dar vienas jausmas, kurį mes jaučiame ir jei norime gyventi pilnavertiškai, turime jausti. Nes ir augindami vaikus, turime išmokyti juos šį jausmą išgyventi, nes kitaip jie jo nemokės valdyti kai užaugs. Mane šiek tiek nustebino faktas, kad nemokėjimas valdyti pykčio ateina iš vaikystės. Juk kas neprisimena, kai mums tėvai sakydavo, "nepyk, negalima", "ir kam čia pykti", "pykti negražu" ir panašiai. Aš pamenu, o ir kartais taip sakau savo vaikui. Gerai, kad dar turiu laiko mokytis :)

Pyktis man labai natūrali būsena, jausmas, tarsi gynybinė reakcija ir tai kas tau nepatinka, skauda ar negera. Pykti galima ant kito žmogaus, jei jis tave įžeidė, supykdė, išvedė iš kantrybės, galima pykti ant aplink vykstančių reiškinių, kuriuos sukelia žmonės (ilga eilė prekybos centre, eismas gatvėse, triukšmas darbo metu) arba ant reiškinių, kurie tiesiog yra natūraliai aplink mus (oro sąlygos, kitų žmonių nuomonė, seksualinės mažumos). Kartais netgi pykstame ant savęs.

Aš asmeniškai esu iš tų žmonių, kuriems pykčio valdymas yra iššūkis, bet man natūralu jei karts nuo karto jauti pykti ant žmonių, kurie tau jį sukelia. Juk tai yra žmogaus jausmas ir jis turi būti išreikštas, nes užslopintas jis bet kuriuo atvejų kažkada išsiverš. Sutinku, kad reikia rasti būdą jį išreikšti, o gal kartais netgi nereikia supykti ir ūmus žmogaus būdas pakiša koją?! O ką daryti kai tave provokuoja ir pykdo? Kažkur skaičiau apie kelias pykčio priežastis, kur pirmoji buvo "Pykstama tam kad pakenktum sau", t.y. kai specialiai apkaltini kitą, dėl tau vykstančių nelaimių, jog atsirastų blogumo jausmas, kuris panaikina pyktį. Antroji priežastis buvo "Pykstama tam kad būtų galima kontroliuoti", t.y. dažniausiai pykstama, kad būtų galima kontroliuoti baimę ko nors. Dar viena priežastis "Pykstame kad jaustumėmės galingi", t.y. kai pyktis atkreipia dėmesį kitų žmonių ir paskutinioji priežastis "Pykstame, kad  kovotume su neteisybe", t.y. kai pykti sukelia neteisybė atsitikusi mūsų artimiesiems, arba pykstame, kai bandome įrodyti savo tiesą. Bet kokiu atveju, pykčio nebūna be priežasties. O tos priežastys būna tikrai gilesnės, nei mes įsivaizduojame. Juk pyktis labai stipri emocija ir būti šalia pykstančiojo arba pačiam pykti yra išties sudėtinga.

Bet kartais man atrodo, kad mūsų visuomenėje yra per daug pykčio aplinkui vykstantiems reiškiniams, tiems reiškiniams kurių mes negalime pakeisti. Kartais man atrodo kad žmonės yra kiekvieną minutę persmelkti pykčio, visai nesišypso ir visur randa prie ko prisikabinti ir kas yra blogai. Juk niekada nepakeisi kito žmogaus nuomonės ir tai tau gali nepatikti, bet pykti už tai negalima. Kaip ir negalima pykti ant dalykų, kurių mes iki galo nesuprantame, kaip ir ant žmonių, kurių mes nepažįstame. Kartais man atrodo, kad dažnai žmonės pyksta iš nežinojimo, o nežinojimas natūraliai sukelia baimę, o baimė gynybinę funkciją - pyktį. Paskutiniu metu daug diskutuoju įvairiomis opiomis socialinėmis temomis, nes jos ir apnuogina pagrindinius žmonių jausmus. Pyktis yra pagrindinis jausmas tokiose diskusijose. Pykstama ant diskusijos objekto, pykstama ant nuomonės, pykstama ant visų reiškinių, institucijų ir argumentų, kurie susiję su diskusija. Tokios diskusijos man asmeniškai nušviečia vaizdą, koks yra žmonių mąstymas, kaip toli mes jau pažengėme, nes diskutuoti be pykčio ir nebijoti išreikšti savo nuomonę yra labai brandu.

Todėl galutinai pamąsčius: pyktis nėra blogas jausmas, jei jis jaučiamas su priežastimi, jei taip yra ginama žmogaus esybė, jei taip kovojama už tam tikrą tiesą, bet nepateisinamas, jei išliejamas aplinkai, kuri nieko blogo nepadarė, tik buvo nauja ir nesuprasta.

O kaip Jums? Ar pykstate? Ar kovojate su tuo? Ar Jums pyktis su žmonėmis patinka? Kaip sekasi diskutuoti? Gal čia tik aš esu tokio keisto mąstymo apie pyktį (kaip kas nors pasakytų, neapsisprendusi)? :)