Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Gegužės 31 d. Jonukui 16 diena. Šiandien pas mus apsilanko poliklinikos gydytoja ir sesutė. Labai keistas vizitas: vaikiuko net nereikėjo pažadinti, paklausė tik jo širdutės ir paklausė, ar maitinu pati, kaip sekasi ir ar viskas tvarkoje. Kažkaip tikėjausi, kad bus šio to daugiau. Labai keistai jaučiausi, nes turėjau pati visko klausti ir toks jausmas, kad jei būčiau nepaklausus, būtų nieko man ir nepasakę, pavyzdžiui, apie vitaminą D, apie pilvuko pūtimą, apie gerąsias bakterijas ir panašiai. Tik parekomendavo vaistus, užregistravo Jonuką į polikliniką (bent jau tas gerai, kad nereikės eiti) ir viskas. Mąstome su vyru pagal rekomendacijas pasiieškoti gero pediatro, kažkaip nesukėlė man pasitikėjimo ši gydytoja. Nesinori būti tai mamai, kuri prieš eidama pas gydytoją turi pasiskaityti, ką gydytoja turi patikrinti ir ko pasiklausti jos. Manau, gydytoja turi mamai padėti auginti sveiką mažylį, argi ne? Užrašė mus kitai savaitei pasisverti ir pasimatuoti ūgį,

Gegužės 30 diena. Jonukui 15 diena. Naktis ir diena, galima sakyti, auksinės. Naktį miegame po 3-3,5 valandos ir taip net iki....12 valandos pietų. Pirmą kartą po ilgo laiko sudėjus miegojau 11 valandų. Ar galite patikėti? Aš nelabai. Sūnelis miega super ramiai, todėl aš galiu užmigti kietai, o tai padeda žymiai geriau pailsėti. Valgo naktį irgi ramiai ir greitai, todėl nespėju prasibudinti. Na trumpai drūtai: galėtų taip būti dažniau. Nes jaučiu, kad išlipu iš lovos tikrai pailsėjusi. Jonukui ir toliau pučia pilvelį ir aš kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad privalgytas oras čia irgi kaltininkas. Mūsų nuolatinės procedūros irgi padeda (kalbu apie mankšteles su kojytėmis, pilvuko masažą ir pan.), tik labai vargina tiek mus, tiek sūnelį. Po truputėlį gauname žinių iš draugų, giminių ir artimųjų dėl Jonuko lankymo. Visi labai nori susipažinti su naujuoju mūsų šeimos nariu . Pradedame derinti susitikimus. Nesame griežtai nusistatę taisyklių dėl sūnelio lan

Gegužės 29 diena. Jonukui jau 14-ta diena. Po ramios, gražios ir ilgos nakties toliau su Jonuku tęsiame mankšteles su kojytėmis, masažuojame pilvuką, guldome ant pilvuko pasigulėti, nešiojame ant petuko ir stengiamės palengvinti sūnelio kančias. Pradėjau stebėti kaip Jonukas žinda. Iš kairės jis žinda labai ramiai ir teisingai, o iš dešinės jis prisivalgo labai daug oro ir jau bevalgydamas pradeda stenėti ir raitytis, nes panašu, kad oras jau dirgina jo gležną virškinimo sistemą. Taigi, kas penkias minutes keliu ant petuko, kad padėčiau atsirūgti ir „purptelėti“, kad galėtų valgyti toliau. Iš dešinės maitinti darosi sudėtinga, nes Jonukas  besiraitydamas paleidžia į darbą rankytes, kurios griebia ir spaudžia bet ką kelyje, įjungia ir besispardančias kojytes, o dar visas muistosi ir tampo mane...ech, tikrai gaila sūnelio. Oras lauke atvėso, namuose taip pat, todėl tikrai lengviau ir ramiau gyventi. Yra kuo kvėpuoti. Uch, sunku pakelti tą tvankumą ir karšt

Gegužės 28 -oji. Jonukui 13 diena. Šiandien rytas pasitinka džiugiai - su rytiniu pasituštinimu. Valio! Tačiau taip laukta ramybė su tuo neatkeliauja. Sūnelis labai steni ir visiškai neišeina užmigti. Nuo 9 iki 13 val. būdravom kartu, valgėm 3 kartus, snaudėm, ant petuko gulėjom ir vaikščiojom po namus, ant krūtinės irgi gulėjom, bet užmigti nesisekė. 13 val. pagaliau „nulūžo“ ir, manau, iš nuovargio...nes tarpuose tarp valgymų dar laukė mankštelės, masažiukai ir visos kitos procedūros, lengvinančios „purpsėjimą“. Miegas gilus ir ramesnis, todėl labai džiaugiuosi. Jonukas leidžia atsikvėpti, kas 3 valandas. Po pietų išsirengiame į lauką ir gaivus oras atgaivina mane ir padeda sūneliui dar geriau miegoti. Šį kartą vėl vaikštome apie valandą ir kartu pasiimam ir Delfį. Ištaikius miego pertrauką, vyras išleidžia mane į parduotuvę, todėl labai smagu pasimaišyti tarp žmonių...kaip keista. Šiandien tėtis nusprendė žiūrėti vėlyvą filmą, todėl kartu pasiima

Gegužės 27-oji. Jonukui 12 diena.  Mes vis dar intensyviai kovojame su pilvuko pūtimu ir diegliukais. Po praėjusių keleto neramių dienų, nusprendėme visgi išbandyti ir vaistukus prie visų natūralių priemonių, nes nei aš, nei vyras jau nebegalime žiūrėti, kaip mažiukas kankinasi. Taigi, pradedame vartoti "Espumisan" lašiukus prieš kiekvieną maitinimą. Nuo vaistukų girdime vis daugiau ir daugiau „purpt“, tačiau sūnelis vis stena miegodamas, o po to – miega neramiai. Diena praeina sunkiai, kadangi sūnelis neišmiega net poros valandėlių ir bunda, tada mes su tėvelių darome mankšteles, gulime ant pilvuko, masažuojamės, kol mažius „išsipurpina“, tada jis vėl valgo ir vėl prasideda pilvelio pūtimas ir taip šiek tiek užburtas ratas... Na ką padarysi, stengiamės sūneliui palengvinti kasdienybę... Iki vakaro nepasituština, todėl su nerimu laukiu nakties, tačiau esu maloniai nustebinta, sūnelis miega ramiau ir leidžia mamai pamiegoti. O dabar šiek tie

Gegužės 26 diena. Jonukui 11 diena. Po vakarykštės sunkesnės dienos su pilvuko problemomis vis dar nenorime imtis vaistukų. Tikiuosi, kad situacija pagerės vien tik su natūraliomis priemonėmis, todėl nutariau, kad per kiekvieną sauskelnių keitimą darysime mankšteles su kojytėmis, pilvuko masažą, gulėsime ant pilvuko. Sūnelis vis dar stena miegodamas. Šiandien antrą kartą išėjome į lauką . Lauke buvome jau apie valandą, ir tas laikas puikiai atpalaidavo ir mane, ir sūnelį. Kompaniją mums palaikė mano mamytė, todėl sugebėjome mergaitiškai pasikalbėti ir pabūti drauge. Jonuką laukas veikia taip pat raminančiai, todėl aš jau pradedu kurti planus, kur būtų galima su juo nuvykti ir toliau nuo namų. Visą dieną Jonukas laikosi puikiai , masažiukai ir mankštelės panašu, kad padeda. Sūnelis „išsipurpsėjęs“ miega pakankamai ramiai ir diena pralekia ramiai. Jonukas labai puikiai laiko galvytę ir jam labai patinka stebėti visus nuo peties, todėl stengiamės tai daryti kuo

 Jonukui jau 10 diena. Kaip greitai bėga tos dienos. Šiandien didžioji išėjimo į lauką diena. Aišku, galėjome eiti ir anksčiau, tačiau kažkaip norėjome, kad Jonukas visiškai apsiprastų su namais, o ir mes jau sustiprėję ir ramesni galėjome ramiai pasivaikščioti. Išsitraukėme Jonuko „ratus“ ir pirmą kartą juos išbandėme. „Ratai“ rieda tikrai neblogai, tik dar mamai reikės išmokti jais geriau laviruoti. Jonukas lauke miega kaip angeliukas, saulytė džiugina, o aš pagaliau po 10 dienų įkvepiu gaivaus oro. Pasivaikštome 30 minučių ir pasigrožime gamta tarp blokinių namų :) Aišku, tai nėra toks malonumas, kaip kaime, bet visgi džiaugiuosi, kad turime pakankamai izoliuotą nuo gatvių ir pakankamai žalią ir didelį bei ramų kiemą. Sūnelis pramiega visą laiką lauke ir dar pusantros valandos po jo, taigi nusprendžiame, kad saulė ir grynas oras jam į naudą. Pastebime, kad Jonukas vis daugiau ir daugiau būdrauja ir nemiega taip ramiai, kaip pirmomis dienomis. Jam j

Jonukui 9 diena. Po neramios praeitos nakties, nemiegojus ir „pradainavus“ 4 valandas iš eilės, sumuštas naujas rekordas - miegojimas 5 su puse valandos. Tėveliai taip pat pavargę nuo raminimo ir nešiojimo, taip pat įmigo kietai. Aš ryte atsibudau tik dėl tvinksinčios krūtinės. Tikėkimės, kad nieko blogo taip ilgai tempti ir nemaitinti...   Šiandien proanūkio aplankyti atvyksta proseneliai (vyro seneliai), bet Jonukas visą vizitą pramiega ir, manau, neatsimena, kad jie būtų buvę. Pasidaliname įspūdžiais iš ligoninės, rodome nuotraukas ir kalbamės. Oras šiek tiek atvėso ir namuose tampa nebe taip tvanku, o tuo pačiu ir lengviau būti. Jonukas ramiai sau parpia, užklotas vystykliuku, ir kartais atrodo, kad jam netgi karšta. Pastebime, kad sūnelis atsimerkia vis labiau ir labiau bei bando fokusuoti savo žvilgsnį. Mums atrodo, kad ir veido bruožai jau ryškėja. Miegodamas jau pradeda daug rąžytis ir vartytis į šonus. Kartais randame atsigulusį skersai lovytės ir

Jonukui jau 8 diena. Kaip greitai bėga laikas. Dar kol kas sunku įsivažiuoti į kažkokį ritmą, nes jis kiekvieną dieną Jonuko diktuojamas vis kitoks. Laukiu kai visiškai atsigausiu pati, nes jau norisi užsiimti bent jau minimalia veikla namuose. Taigi, praėjusią naktį tėtis bandė leisti mamai išsimiegoti ir pasiėmė Jonuką žiūrėti kartu Euroviziją, pažadėjęs, kad atneš sūnelį tik man pamaitinti, bet ot sutapimas – Jonukas neramus nuo 22 iki 2 val. Vis dar sunku sudėti bluostą naktimis, vis dar atsibundu nuo menkiausio sūnaus judesio. Bet, kaip rašiau, po tokio ilgo nemiegojimo sūnelis nulūžta ilgam miegui, o aš net spėju susapnuoti vieną sapną... Valio! Panašu, kad giliai užmigti visgi pavyko. Rytas po tokio miego tikrai atrodo šviesesnis! Šiandien už lango dar tvankiau. Namuose termometras rodo 27 laipsnius šilumos ir darosi nepakenčiama pakelti tokį tvankumą. Jonuką jau apkloju tik dvigubu vystykliuku ir parnegiu šiek tiek vėsiau, o pati nuo karščio vad

Maudėmės antrą kartą. Viską darėme lyg ir taip pat, bet šį kartą kažkas Jonukui nebepatiko . Visą laiką „dainavo“ ir zizeliavo. Manau, padarėme išvadas per anksti, o galbūt kažką klaidingai šį kartą darėme. Gegužės 22 d. Jonukui 7 diena. Šiandien reikšmingas įvykis – Jonukui nukrenta virkštelė ir panašu, kad bambutė gis taip pat labai greitai, nesimato jokiu didelių pūlinukų ar didelių žaizdelių. Valio! Antrasis reikšmingas įvykis – Jonukas gauna gimimo liudijimą ir jau turi savo asmens kodą, taigi tampa oficialiu Lietuvos piliečiu. Ačiū tėčiui už pagalbą. Labai daug su vyru diskutuojame ir ginčijamės, kaip elgtis namuose su atidarytais langais, kai už lango 29 laipsniai šilumos, o namuose 27 laipsniai šilumos. Vyras, kur beeitų uždarinėja langus, o aš atidarinėju. Vyrui baisu, kad sušals, man baisu, kad perkais. Vėlgi skambiname pagalbos akušerei ir ji pataria nebijoti atidaryto lango, bijoti tik didelių ir šaltų skersvėjų, taigi aš išsikovoju lango atid

Pavargę po sūnelio negalavimo, pasiėmėme jį miegoti į savo lovą, kad būtų ramiau ir likusią nakties pusę pramiegojome ramiai, aišku, su šiek tiek baimės, kad galime sūnelį prispausti. Bet kiek žinau, mamos to padaryti negali, dėl įgimto motinystės reflekso ar panašiai. Aišku, šis žinojimas nenuramino. Nuo pirmųjų dienų labai stengiamės nepripratinti Jonuko miegoti tėvelių lovoje, tai turi būti išimtis, o ne taisyklė. Jei Jonukui tikrai negerai, labai neramus ar šiaip jam labai norisi tuo metu šilumos, tėvų lova visada bus pasiruošusi jį priimti, tačiau nenorime, kad tai taptų jo lova. Kol kas sekasi neblogai, savo lovytėje sūnelis miega be jokių problemų, kaip minėjau ankstesniuose įrašuose, Jonukas tik kelis kartus miegojo mamos pašonėje. Tikėkimės, kad taip pat seksis ir toliau. Gegužės 21 d. Po neramios nakties viskas vėl stojosi į vėžes. Jonukui jau 6 diena. Sūnelis valgo puikiai, nes šlapinasi tikrai daugiau nei 6 kartus į dieną. Mamos nuotaikos vi

Antroji naktis namuose praėjo kaip niekad ramiai. Gal padėjo maudynės prieš miegą, tačiau sūnelis miegojo ritmingai ir kėlėsi kas 2-3 valandas pavalgyti, taip leisdamas tėveliams atsipalaiduoti. Gegužės 20 diena Jonukui - penkta gyvenimo diena ir trečioji diena namuose. Mes su tėveliu jau baigiame priprasti prie minties, kad namuose iš tikrųjų atsirado naujas gyventojas ir jis nuo šiol reguliuoja viską pagal save. Jonukas atranda savo pirštukus, kurie, pasirodo, telpa į burną, o nykštys koks skanus, pasirodo, tai ne tas žodis :) Jau po truputėlį susitvarkau su maitinimu ir savo pienuku, kurio gaminasi tikrai daug. Atradau receptą, kaip palengvinti savijautą: šiltas ir šaltas dušas, o paskui masažas su aliejuku. Man bent jau tikrai padėjo. Šiandien man prasidėjo kažkoks keistas liūdesiukas ir, kiek skaičiau ir žinau, manau, man „pieno liūdesiukas“, kuris susijęs su pieno gamyba ir mano hormonų persitvarkymu. Atrodo, lyg ir nieko baisaus, viskas puiku, aš l

Taigi, prieš akis laukė pirmoji naktis savo namuose. Kuo arčiau į vakarą, tuo labiau jaudinausi, kaip pavyks pamiegoti. Sava lova migdė savaime. Pamaitinus Jonuką ir jam užmigus, buvo sunku "atsijungti" ir užmigti pačiai, kas 10 min. vis pažiūrėdavau, kaip sūnelis, o jei jis netyčia dar išleisdavo kokį garsą ar sujudėdavo, lipdavau iš lovos. Čia, turbūt, reikės su tuo susigyventi ir priprasti, kad jei sūnelis per miegus muistosi - tai nėra blogai. Jonukas pusę nakties buvo irzlokas ir nubudinėjo labai dažnai, neleisdamas sudėti nė bluosto, tačiau nuo 3 val. ryto užmigo kietai net 4 valandoms. Taigi, egzaminas pirmąja naktimi namuose, išlaikytas. Gegužės 19 d. Jonukui jau 4 gyvenimo diena. Sūnelis miega ramut ramutėlis ir keliasi reguliariai, kas 2 valandas pavalgyti ir pasižmonėti. Pasižmonėti jam puikiai padeda tėtis ir „skraido“ su sūneliu po visus namus, kol prisišvartuoja mamos „pieninės“ bazėje. Pertraukose tarp miegojimų bendraujame su s

Gegužės 18 d., penktadienį, būdami 3 dienų amžiaus pakavomės vykti į namučius, kuriuose laukė sava lova, savos sienos ir savas kvapas . Su vyru sprendėme daug dilemų. Kaip aprengti Jonuką? O gal sušals? O ar bus patogu? O kaip su ta automobiline kėdute elgtis? Kaip man sėdėti mašinoje, kad būtų patogu (po gimdymo kol kas galėjau sėdėti tik ant šono). Na bet man pasikonsultavus su mama, o vyrui su akušere, priėmėme sprendimus, nusiraminome ir skubėjome pakuotis. Buvome nusiteikę puikiai. Ta proga po dviejų dienų lietaus su žaibais ir perkūnijomis nušvito saulė. P.S. Beje, mama sakė, kad kaip tik tuo metu, kai užgimė Jonukas, 5 kartus labai stipriai sugriaudėjo. Na mes su vyru negirdėjome... Taigi kelionė namo šiek tiek prailgo, nes važiavome vėžlio greičiu, dėl atsargumo, tačiau sūnelis miegojo visą kelią namo. Įžengus į namus mus pasitiko krūva balionų, gardus naminio maisto kvapas ir mano mamytės šypse

Galime pastebėti, kad Jonukas tikrai ramus vaikas, todėl labai džiaugiuosi, kad jei jis verkia, tai kažką reiškia ir tai nėra be priežasties ir kad jis tikrai nori mums kažką pasakyti. Jo balselį išgirdome pirmą kartą tik užgimus, visa gimdykla skambėjo, o vėliau girdėdavome, kai darė skiepukus (bet kam patinka badymas?) ir kai kliudė nepažįstamos tetos baltais chalatais. Visą kitą laiką vaikiukas rodė visiems įvairias grimasas ir bandė vis daugiau atsimerkti. Antrą parą atsirado tam tikras miegojimo ritmas: jei pirmą parą sūnelis miegojo ir vieną, ir dvi, ir keturias, ir šešias valandas, tai antrą parą reguliariai kėlėsi kas 3 val. valgyti ir pasikeisti sauskelnių. Keičiant sauskelnes ir perrengiant, su vyru ėmėmės komandinio darbo ir mokėmės tai padaryti kartu. Aišku, pirmi kartai užtruko iki amžinybės, tačiau mums pavyko! Valio! Antrą parą Jonukas išbandė ir mamos pašonį miegui, nes tėvelis per kietai užmigo, kad paimtų jį pavalgiusį. Supratome, kad tai

Taigi gegužės 16 dieną, apie 14.30 val. buvau perkelta į palatą, kurią su vyru gavome šeimyninę ir labai tuo džiaugėmės. Sūnelis buvo patikrintas naujagimių skyriuje ir tuoj pat atvežtas mums į palatą. Buvo patvirtinta, kas jis sveikut sveikutėlis. Vyro buvimas šalia ir nakvojimas ligoninėje labai labai pagelbėjo, kadangi gimdant tokį didelį vaikiuką nepavyko išvengti ”kirpimo” ir savijauta pirmomis dienomis buvo sunkoka. Vyras padavinėjo sūnelį maitinimams ir ramindavo, jei aš snausdavau, ar būdavo sunku išlipti iš lovos, nuvažiuodavo atvežti reikalingų daiktelių, padėdavo pervystyti vaikiuką ir palaikė morališkai. Dar prieš nėštumą, maitinimas krūtimi man atrodė kažkas stebuklingo, galvodavau - kaip ir kodėl tas pienas būtent pradeda gamintis, kai gimsta vaikiukas, iš kur to pieno tiek būna ir pan. Nėštumo metu prisiskaičiau daug gražių istorijų apie maitnimą mamos pienu ir nuo to laiko tvirtai nusprendžiau ir žinojau, kad maitinsiu pati savo pienuku i

Esu Gintarė Reimerienė, 25 metų, naujai „iškepta“ mamytė. Iš prigimties esu avinas ir turiu velniškai daug aviniškų savybių, kurios man visą gyvenimą labai padeda. Esu užtektinai aktyvi, tad gyvenime spėju viską, tai ką noriu (jei nori, visada viskas įmanoma, neatsiejamas mano posakis), mano energijos užtaisas pripildytas parako, todėl kartais per visas savo veiklas „perdegu“, esu užsispyrusi, todėl iššūkiai ir naujos idėjos mane žavi, esu labai temperamentinga ir greitai užsideganti, todėl ryškios emocijos taip pat neatsiejama nuo manęs. Taigi šios savybės mane lydi visą gyvenimą ir labai aiškiai apibrėžia kas aš esu. Šiuo metu ir mokausi ir dirbu, tačiau šiuos du svarbius užsiėmimus tikriausiai artimiausiems dvejiems metams užims pats svarbiausias darbas gyvenime – auginti naują pasaulio pilietį. Esu nenumaldoma muzikos mylėtoja, kaip draugai sako: „Atsikėlusi ji pirmiausia įsideda ausinuką į ausis, nei išsivalo dantis“ :) kažkada senais jaunystės laikais baigiau muzikos mok