Aš ir Jonukas esame viena

Jonukas buvo laukiamas ir labai mylimas nuo pat pradžių, dar kai tik apsigyveno manyje. Nuo pat tos minutės, kai supratau, kad savyje nešioju būsimą pasaulio gyventoją, jis tapo viso mūsų gyvenimo ašimi. Iki šiol, šis gamtos reiškinys man yra mistika, tarsi stebuklas. Juk aš išauginau gyvybę savyje iš vienos ląstelytės. Juk tai esu aš, juk tai yra mano, mano kūnas ir kraujas, lyg kokia neįkainojama nuosavybė, esanti mano kūne, kartu atrodo labai saugiai, o kartu ir labai trapiai, todėl bijai prie jos smarkiau ir prisiliesti. Vėliau ta gyvybė tampa labai tau reali, nes primena tau savo spyriais ir žagsėjimais, o vėliau tu randi net bendrą kalbą su ja, o vėliau pamatai ir kojytę ar užpakaliuką įsirėmusį į tavo didelį pilvą, kuris buvo namais tai naujai gyvybei. Iki pat Jonuko atėjimo dienos aš bandžiau save įtikinti tuo stebuklo tikrumu, nes iki galo ir dabar nesuvokiu kaip? Kaip taip įmanoma? Bet ir be tų atsakymų aš jau mylėjau tą gyventoją tokia stipria meile, kurios dar niekada nejutau. Jaučiau didelę atsakomybę prieš tą gyvybę, nes tik nuo manęs priklausė ar mes susitiksime.

Gimdymo dieną aš nė kiek nesijaudinau, tiesiog raminau savo mažiuką pilvelyje, kad viskas bus gerai ir mes tuoj susitiksime. Aš tikėjau, kad kiekvienas sąrėmis yra mano mažiuko žingsnis į šį pasaulį ir aš turėjau jam padėti kuo lengviau žingsniuoti. Tuo metu kai nebevaldai kūno, pasiduodi visiems potyriams, toks jausmas, kad jį valdo kažkas iš aukščiau, o galbūt tas kuris yra visai šalia, arba tiesiog tavo kūno dalis.

Jonuko pirmas pamatymas ir jo padėjimas man ant krūtinės atsakė visus klausimus, kurie mane kamavo paskutinius devynis mėnesius ar net visą gyvenimą, aplankė neišpasakyta ramybė. Sekiau Jonuką akimis, kol vyras jį supo ant rankų, o vėliau kai Jonukas pirmą kartą valgė maistą, skirtą tik jam vienam vieninteliam iš gamtos, mus galutinai susiejo tas artumo jausmas, kuris užpildė kiekvieną mano kūno ląstelę. Aš tvirtai įsitikinau ir kartojau jam pašnibždom, kad mūsų niekas niekada gyvenime neišskirs.

Pirmomis dienomis negalėjau atsitraukti nuo Jonuko, vis glosčiau jam galvytę, rankytes, nors jis ir miegojo, supau, nors ir buvo jis ramus, negalėjau atitraukti akių ir vis susigraudindavau vien pažiūrėjusi į jį ir suprasdama, koks stebuklas guli šalia manęs. Vis nepaliaujau šnibždėti kaip aš jį myliu ir kaip mūsų niekas neišskirs.

Nuo pat pirmųjų dienų namuose taip ir iki šiol Jonukas yra glostomas, supamas ir myluojamas, nesvarbu ar jis miega, ar žaidžia, ar yra su mama ar tėčiu. Kiekvieną rytą, dieną, vakarą jis gauna bučinukų lietų ir nė sekundei nepamiršta, kaip smarkiai yra mylimas, o aš nepaliauju jam kartoti, kaip mūsų niekas neišskirs.

Maitindama mamos pienuku aš vis nepaliauju galvoti, kad šis momentas mamos ir vaikučio gyvenime yra neįkainojamas ir nepakeičiamas, nes tuo metu užplūsta nenusakoma ramybė ir artumo jausmas, o kai Jonukas bevalgydamas užmiega norisi pagulėti šalia ir jį paglostyti, dar pratęsiant tą stebuklingą akimirką.

Nuo pat pirmojo mėnesio aš su Jonuku turiu rytinį ir vakarinį ritualus, kuriuos sudaro ne tik mankštos ir masažai, bet ir vienas kito palinksminimai, pasikalbėjimai, pamylavimai, žaidimai, dainelės ir šokiai. Prisilietimai kartu su dainelėmis Jonuką veikia raminančiai, o be šių ritualų mažiukas net prasčiau užmiega.

Man taip malonu Jonuką priglausti prie savo širdelės, nes tada jaučiuosi tokia reikalinga ir nepakeičiama, kaip ir patinka jausti tą priklausomybės jausmą nuo Jonuko, nes tada suprantu kad mes su Jonuku tikrai esame viena ir mūsų niekas niekada tikrai neišskirs nei fiziškai nei emociškai.