6 Jonuko mėnesiadienis - tarpinė ir labai svarbi gyvenimo stotelė mums visiems

 Lauktai ir nelauktai atėjo lapkričio 16 diena. Lygiai 6 mėnesiai po Jonuko gimimo dienos. Kartu atrodo labai ilgas laiko tarpas, o kartu ir trumputis, nes pralėkė nepastebimai. Pastebimi liko tik Jonuko pasiekimai, mūsų su tėčiu džiaugsmai ir rūpesčiai, gyvenimo iššūkiai ir malonios akimirkos.
Svarbiausia, kad šie 6 mėnesiai buvo svarbus man, kaip žmogui, nes išmokau džiaugtis akimirka, neskubėti ir neskubinti, būti kantriai, nuolankiai. Niekada nepagalvojau, kad per tokį trumpą laiką galima taip pasikeisti. Teko kelis kartus perkainoti savo vertybes ir pasirinkti kas šiuo metu, o galbūt ir visada yra iš tikrųjų svarbu.
Šis 6 mėnesiadienis - pusės metų mini jubiliejus, lyg tarpinė stotelė mums visiems, įvertinti kokį stebuklą visgi mes auginame ir kokie mes esame svarbūs ir reikalingi jam. Kaip niekada dabar suvokiu, kad ši savo nuosavo gyvenimo auka yra tokia prasminga, kokia turbūt dėl nieko kito ji tokia nebūtų.
Šiuo metu esu 100 procentų tikra, kad į nieką neiškeisčiau tų šešių mėnesiu besitęsiančių bemiegių naktų, kurios tęsiasi iki šiol, nes supranti, kad tavęs kažkam reikia, neiškeisčiau ir to šešių mėnesių buvimo namuose, nes tik dabar atrandu tikrą, nesuvaidintą ir gilų jausmą, neiškeisčiau ir to nuovargio, kurį dažniausiai atperka tavo vaiko skirta šypsena tik tau, neiškeisčiau ir to negalėjimo niekur išeiti, nes tik tada kai esi nuolatos šalia, gali matyti to mažo žmogučio augimą ir augi kartu su juo.
Esu labai laiminga, kad šis pokytis gyvenime visgi yra ir kad turiu Jonuką, kuris sujaukė mūsų su vyru gyvenimus aukštyn kojomis ir nors kartais, kai būna sunku, šiek tiek ir trumpai pagalvoju, kad gal būt šiek tiek tai buvo per anksti...nuveju šalin tas mintis ir susigrumiu su iššūkiais ir sunkumais. Vis dar iki šiol mokausi nesigailėti praeities, o tiesiog ją priimti, kaip praeitį, nes kartais įsikibus į ją, norisi joje ir būti, tačiau stengiuosi kartu su savo šeima tiesiog žiūrėti į dabarti ir kurti ateitį. Kartais vis dar būna nusivylimų, šiek tiek savęs pagailėjimo, būna sunkių dienų, tačiau Jonuko šypsena išgydo viską. Ta stebuklinga betarpiška meilė padaro viską.

Jonukas auga ir vystosi labai stiprus ir geras vaikas. Būdamas šešių mėnesių yra labai judrus: vartosi į abi puses, gulėdamas ant žemės sukinėjasi ir keliauja kur tik nori, aišku kol kas kaip kirmėliukas, bet be penkių sekundžių bešliaužiantis. Jonukas turi ir du dantis ir kai jie išdygo, būdamas 5,5 mėnesio pradėjo valgyti suaugusiųjų maisto. Socialinius įgūdžius jo laviname nuolatos, todėl mažiukas jau puikiai atpažįsta mamą ir tėtį, mėgstamą dainą ar eilėraštį, bendrauja savo kalba ir su seneliais ir su draugais, pasibara, jei kažką darome ne taip. Jonukas vis dar sportininkas ir užsiima mankštomis, kurios vis ilgėja ir ilgėja ir tam pa daugiau iššūkiu tėveliams, o ypatingai mamytei, nes pakilnoti 8,7 kg hantelį nėra labai lengva. Taip, Jonukas šiuo metu sveria 8700 g ir yra 69 cm ūgio ir yra visiškai sveikas.

Šio mini jubiliejaus proga noriu mums visiems trims palinkėti dar daugiau kantrybės, dar daugiau vienas kito palaikymo ir dar dažniau džiaugtis dabartimi ir tais mažais šeimos, kiekvieno atskirai ir Jonuko pasiekimais.

Noriu pasakyti, o ir sakau kiekvieną dieną, AČIŪ JONUKUI, kuris augina mus, kaip mes auginam jį, kuris savo šypsena sutvarko didžiausias problemas, kuris savo buvimu moko mus daug nuostabių dalykų ir daro mus pačius geresniais.