Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Visi mes turim didesnį ar mažesnį poreikį atrodyti kitiems mėgstami, įdomūs, patrauklūs, sėkmingi, naudingi. Kaip ir turim norą būti geriausi visomis prasmėmis VISIEMS. Todėl kiekvieną mielą dieną mes skiriame labai daug laiko gražindami savo realybę tokią, kokia ji yra. Tvarkom namus prieš ateinant svečiams, nors ką tik klaidžiojom labirintais tarp išmėtytų daiktų. Fotografuojame tik gražiais kampais, tik gražiose vietose ir tik linksmas emocijas, nes visos kitos vietos ir emocijos, kaip ir nepatrauklios. Koreguojame ir dedame krūvas filtrų ant nuotraukų, kurias keliame į socialinius tinklus, nes natūralūs mes sau negražūs? Gražinam savo išvaizdą kiekvieną dieną, nors galbūt mieliau šiandien būtumėte ir be makiažo ir su chalatu. Dalinamės su kitais tik sėkmės istorijomis, nors sėkmių galbūt šiuo metu mažiau, nei nesėkmių. Po šypsena slepiam skaudulius ir nusivylimus, nes kam jie įdomūs? Nesakom „ne“, nes norime būti paslaugūs/ geri/ visur spėjantys, nors vėliau verki

  Ar Jūs tikite savo vaiku, kai jis sako: Aš bijau tamsos Aš negražiai elgiausi Aš sudaužiau lėkštę Aš išpaišiau sieną Aš bijau eiti vienas į paruodutvę nusipirkti ledų Aš kuklinuosi pasisveikinti su nepažįstamuoju Aš pamelavau tau Aš mušiau draugą Tai kodėl taip dažnai sunku patikėti, kai jis sako: Aš galiu nueiti į parduotuvę vienas Aš padėjau draugui, kai jam buvo sunku Aš nurinkau lėkštes nuo stalo Aš sutvarkiau kambarį Aš susipažinau su nauju draugu Aš susimušiau koją ir man labai skauda Mane mušė auklėtoja „Juk jie vaikai“ – dažnai skamba pokalbiuose apie vaikų išdaigas, prikrėstas šunybes, „Negali būti, negaliu patikėti“ – dažnai skamba pokalbiuose apie mandagų, paslaugų vaikų elgesį. „Juk jie vaikai“ – dažnai skamba pokalbiuose apie vaikų muštynes ir „Negali būti, negaliu patikėti“ – kai pokalbiai pasisuka apie suaugusio smurtą prieš vaiką. O jei istorija sukasi vaikas vs. suaugęs, tai kažkodėl mūsų visuomenė vis dar linkusi tikėti suaugusiu ir aš b

Kai prasideda klausimai „Ko nori dovanų gimtadieniui?“, „Kaip švęsi gimtadienį“ ir jie dažnėja, supranti, kad jau be 5 minučių stovi ant gimtadienio slenksčio. Suvoki, kad praėjo dar vieni tavo, kaip žmogaus metai, tačiau netiki, kad viskas vyksta taip greitai. Per greitai. Žinau, kad per gimtadienius visi pratę girdėti apie tai ką tu kitiems ir ką jie tau, o aš kažkaip per gimtadienius paskutiniais metais daugiau galvoju pirmiausia apie tai ką ir kiek aš sau. Tačiau be tų kitų neturėčiau tiek jėgos, drąsos, įkvėpimo, motyvacijos, postūmio, spyrio į minkštąją, džiaugsmo, net ir pykčio kartais. Juk be tų kitų - aš nebūčiau aš. Ačiū Jums visiems, kad mane kuriat metai iš metų, kad sudedat į mane tiek kiek turit ir neturit, ačiū už tai, kad dienos pabaigoje aš turiu už ką dėkoti šiame gyvenime. Tačiau aš pasitinku šį gimtadienį lyg uždaryta kvadratinio metro narve be išėjimo ir tik su vienu mažu langeliu. Dūstu fiziškai, panikuoju, nerimauju ir nerandu kaip iš jo išeiti.

Kiekvieną kartą išgirdusi klausimą „Tai kada antras?“, noriu atsakyti „O aš tau jį skolinga?“. Nepasakau. Kodėl? Nes vis dar turiu savyje išaugintą stabdį, vardu „Mandagumas“. Juk mergaitė turi nuolankiai linksėti ir mandagiai atsakyti, kai jos klausia, o ne duok dieve išsišokti su atsakymu, o jei dar ir pajuokausi, o jau nekalbu – atsikirsi – būsi pasmerkta per amžių amžius ir nurašyta prie „tų“ moterų, kurios „nežino savo vietos“. Hiperbolizuoju, tačiau tame labai daug tiesos. Klausimą „Tai kada antras?“ girdžiu nuo pat Jono gimimo dienos. Pradžioje, nuoširdžiai atsakinėjau, skleidžiau savo planus, žmonės linksėjo ir pamokslavo apie vaikų auginimą, vaikų amžiaus skirtumą, moters reproducinę sveikatą ir toliau apsisukę gyvendavo savo gyvenimą, o aš likdavau apkrauta nereikalingais patarimais ir pamokslais. Pradėjau pastebėti, kad aplinkai buvo tiesiog negana. Nesvarbu ką tu atsakai – tai iš vienos ar kitos pusės būdavo vistiek blogai. Tu lyg ir pradedi jaustis kalta, kad n