Tikėti ar netikėti savo vaiku

 

Ar Jūs tikite savo vaiku, kai jis sako:

• Aš bijau tamsos
• Aš negražiai elgiausi
• Aš sudaužiau lėkštę
• Aš išpaišiau sieną
• Aš bijau eiti vienas į paruodutvę nusipirkti ledų
• Aš kuklinuosi pasisveikinti su nepažįstamuoju
• Aš pamelavau tau
• Aš mušiau draugą

Tai kodėl taip dažnai sunku patikėti, kai jis sako:

• Aš galiu nueiti į parduotuvę vienas
• Aš padėjau draugui, kai jam buvo sunku
• Aš nurinkau lėkštes nuo stalo
• Aš sutvarkiau kambarį
• Aš susipažinau su nauju draugu
• Aš susimušiau koją ir man labai skauda
• Mane mušė auklėtoja

„Juk jie vaikai“ – dažnai skamba pokalbiuose apie vaikų išdaigas, prikrėstas šunybes, „Negali būti, negaliu patikėti“ – dažnai skamba pokalbiuose apie mandagų, paslaugų vaikų elgesį. „Juk jie vaikai“ – dažnai skamba pokalbiuose apie vaikų muštynes ir „Negali būti, negaliu patikėti“ – kai pokalbiai pasisuka apie suaugusio smurtą prieš vaiką. O jei istorija sukasi vaikas vs. suaugęs, tai kažkodėl mūsų visuomenė vis dar linkusi tikėti suaugusiu ir aš bent jau girdėjau kelis kartus klausimą „Ką tu tiki vaiku, o ne manimi?“.

Kodėl mes renkamės tikėti, kai vaikas elgiasi ne taip priimtinai, kartais labai negražiai, arba skriaudžia, vietoj to, kad tikėtume, kai jis pasielgia teisingai, tinkamai ar nuskriaudė jį? 

Aš nuolat galvoju apie tikėjimą ir pasitikėjimą savo vaiku. Aš suprantu, kad vaikų yra visokių, šeimų, kuriuose jie auga taip pat, tačiau aš tikiu savo vaiku ir matau ar jis meluoja man ar ne. Todėl kai išgirdau iš savo vaiko lūpų „Ar žinai, kad auklėtoja mušė vaiką?“ man net abejonė nekilo, kad tai išgalvota. Juk su vaiku bendrauji kiekvieną dieną, kalbiesi ne tik apie „būtinas“ temas, bet ir klausaisi minčių srauto po darželio dienos. Minčių sraute išgirsti detalių, kurios po šio esminio sakinio greitai susidėlioja į dėlionę. O kai paklausus ar auklėtoja nemušė tavęs išgirsti „Gal kokį vieną kartą, bet neatsimenu jau tiksliai“ susimastai, kodėl aš to iki šiol nežinojau. Ar todėl, kad jam baisu pasakyti, ar todėl, kad jis to nesureikšmino, o gal todėl, kad tai vis dar tokia natūrali auklėjimo priemonė ir suaugę juk žino ką daro, kad vaikui tiesiog net nekilo mintis, kad tai reikia pasakyti kažkam?

Jonas tyliai klausėsi, kaip aš griaunu auklėtojos autoritetą, sakydama, kad auklėtoja griežtai negali šitaip elgtis ir ne dėl to, kad man nepatinka, o todėl, kad tai draudžia įstatymas. Nors mintyse garsiai šaukiau „Jonai, kitą kartą surėk auklėtojai, kad draudžiama taip elgtis su vaikais“, žinojau, kad mano vaikas per daug kuklus, kad tai pasakytų (bent jau kol kas), todėl tik paprašiau visada pastebėti ir man papasakoti apie tokiais situacijas, kai suaugęs žmogus skriaudžia vaiką. Jis buvo nuoširdžiai nustebęs, o kuo gi aš galėsiu padėti.

Šioje vietoje supratau, kad mano vaikas sąmoningai nesuvokia, kad mes tėvai, galime juos apginti nuo neteisybės ar skriaudos, todėl užtikrinau, kad kuo ankščiau mes žinosim apie tai, tuo greičiau mes tą sustabdysim. Aš pasitikėsiu tavim, o tu pasitikėk manim.

Labai ilgai galvojau – o kaip su kitais vaikais? Juk jų nepažįstu. Tačiau visgi širdies gilumoje aš kažkodėl tikiu vaikais, nes jei jie ir meluoja, tam vistiek kažkokia priežastis yra.

Tikėkime savo vaikais, nes vaikai negimsta meluodami, o jei būna meluoja, jie to išmoko arba melu bando paslėpti baimę, liūdesį, dėmesio stoką, nusivylimą ar kitus svarbius dalykus. Bet kokiu atveju tuomet jiems reikia mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo dar labiau.