Apie karalienę be karūnos arba su gimtadieniu mane

Kai prasideda klausimai „Ko nori dovanų gimtadieniui?“, „Kaip švęsi gimtadienį“ ir jie dažnėja, supranti, kad jau be 5 minučių stovi ant gimtadienio slenksčio. Suvoki, kad praėjo dar vieni tavo, kaip žmogaus metai, tačiau netiki, kad viskas vyksta taip greitai. Per greitai.

Žinau, kad per gimtadienius visi pratę girdėti apie tai ką tu kitiems ir ką jie tau, o aš kažkaip per gimtadienius paskutiniais metais daugiau galvoju pirmiausia apie tai ką ir kiek aš sau. Tačiau be tų kitų neturėčiau tiek jėgos, drąsos, įkvėpimo, motyvacijos, postūmio, spyrio į minkštąją, džiaugsmo, net ir pykčio kartais. Juk be tų kitų - aš nebūčiau aš.

Ačiū Jums visiems, kad mane kuriat metai iš metų, kad sudedat į mane tiek kiek turit ir neturit, ačiū už tai, kad dienos pabaigoje aš turiu už ką dėkoti šiame gyvenime.

Tačiau aš pasitinku šį gimtadienį lyg uždaryta kvadratinio metro narve be išėjimo ir tik su vienu mažu langeliu. Dūstu fiziškai, panikuoju, nerimauju ir nerandu kaip iš jo išeiti. Kartais pasidaro trumpam lengviau, nes tą akimirką patikiu, kad taip dabar yra ir nieko negalima padaryti.  O kasdienybėje sėdžiu narve, nematau nieko aplinkui, apart 4 vienodų narvo sienų. Viskas ko imuosi dūžta į šipulius, net ir tos 4 buvę stabilios sienos pradeda trupėti - tampu įsitempusia, nervinga ir burbančia kale. Pati sau.

Taigi „Ko noriu dovanų gimtadieniui?“. Aš noriu pabėgti. Nuo visko. Aš noriu lauk.

Žinau, kad laikinas pabėgimas neišeitis, nes net pakeitus aplinką, tu nuo savęs nepabėgsi. Tačiau noriu tikėti, kad pabuvus su savim akis į akį, įkvėpus vidinės laisvės kvapo, išlindus iš to narvo, kad ir trumpam – galiu pamatyti duris iš to narvo ir išlysti iš jo ilgam. Nežinau ar čia pati save tuo įtikinau ar tai tiesa.

Tas vidinis sąžinės graužaties jausmas, kad aš nepakankama visiems, tas vidinis nerimas, o kas toliau, ta nuolatinė vidinė kova su savim bijau, kad mane atvedė į pavojingiausią sau tašką. Yra du keliai: arba aš tiems jausmams pasiduosiu, nes kuo toliau tuo labiau atrodo, kad nebegaliu, arba aš juos įgalinsiu padėti sau ir nuversiu kokį kalną ar kelis. Kodėl nėra daugiau kelių? Nes plaukti pasroviui dreifuojant aš jau nebegaliu - tiek emociškai, kai atrodo išprotėsiu nuo minčių, tiek fiziškai, kai bandau emocijas iškrauti bokso kriaušėje.

O dabar noriu pabėgti, išsimiegoti, niekuo nesirūpinti (tik savimi), „praplauti“ sau smegenis su kokiu stebuklingu šampūnu, pažadėti sau dalykus, susitarti su savimi, nusistatyti tikslus ir pagaliau nebegrįžti į tą narvą.

Taip aš pasitinku šį gimtadienį.  Bet tai nereiškia, kad nesu dėkinga ir kad boikotuosiu šią dieną. Praeiti metai buvo labai gražūs, net ir su visais iššūkiais ir nuopoliais. Taigi gimtadienio dieną kelsiu taurę ir “šveisiu” tortą už tai kiek padariau ir už tai ko nepadariau praeitus savo gyvenimo metus ir aišku už save, už Jus ir už savo kelionę toliau!

 P.S. karalienė be karūnos šiuo metu, nes net ir nuo karūnų kartais reikia nupūsti nusėdusias dulkes 😊