Apie pagražintą realybę

Visi mes turim didesnį ar mažesnį poreikį atrodyti kitiems mėgstami, įdomūs, patrauklūs, sėkmingi, naudingi. Kaip ir turim norą būti geriausi visomis prasmėmis VISIEMS. Todėl kiekvieną mielą dieną mes skiriame labai daug laiko gražindami savo realybę tokią, kokia ji yra.

Tvarkom namus prieš ateinant svečiams, nors ką tik klaidžiojom labirintais tarp išmėtytų daiktų.

Fotografuojame tik gražiais kampais, tik gražiose vietose ir tik linksmas emocijas, nes visos kitos vietos ir emocijos, kaip ir nepatrauklios.

Koreguojame ir dedame krūvas filtrų ant nuotraukų, kurias keliame į socialinius tinklus, nes natūralūs mes sau negražūs?

Gražinam savo išvaizdą kiekvieną dieną, nors galbūt mieliau šiandien būtumėte ir be makiažo ir su chalatu.

Dalinamės su kitais tik sėkmės istorijomis, nors sėkmių galbūt šiuo metu mažiau, nei nesėkmių.

Po šypsena slepiam skaudulius ir nusivylimus, nes kam jie įdomūs?

Nesakom „ne“, nes norime būti paslaugūs/ geri/ visur spėjantys, nors vėliau verki į pagalvę, kad 2 mėnesiams į priekį neturi nė dienos laisvos sau.

Neskiriam sau kokybiško laiko su savimi, nes bijom ar nenorim atrodyti nenaudingi ar tinginiai, o kai jo pagaliau skiriame – nemokame išnaudoti tinkamai.

Mane įkvėpė Beatos Tiškevič citata jos straipsnyje:

„Kartais noras būti geriausia Beata visiems, kas mane pažįsta, visiškai prasilenkia su tuo, kas gera ir sveika man pačiai. Kažkas tai vadina egoizmu, aš vadinu – sveiku gyvenimu, nes niekas už mane mano gyvenimo nenugyvens.“

Man „trigeriu“ tapo suvokimas, kad noras būti geriausia ir visokia kitokia -iausia savo aplinkai, tapo labai žalingas. Aš pradėjau bijoti „susimauti“, kažką padaryti ne taip, kažko nesuvaldyti, o tai atvedė prie sutrikusio nerimo jausmo. Aš nerimauju nuolat, 24 valandas per parą. Net ir miego metu, o tai reiškia, nemiegu ir neišsimiegu. Gąsdinanti dalis yra ta, kad aš prie to jausmo priprantu. 

Noras būti -iausia, kasdieninėse situacijose, bei viską padaryti tobulai, bet labiausiai baimė padaryti netinkamus sprendimus svarbiose gyvenimo situacijose – viską pavertė chaosu. Mano kasdienybėje, mano galvoje ir mano sieloje.

Savo realybę gražinau iki negalėjimo visais aspektais, kol ją visai pamečiau. Teks ją susirinkti ir į ją grįžti, bei susikurti iš naujo. Pirmiausia realią, o vėliau ir sveiką.