Aš niekam neskolinga vaikų

Kiekvieną kartą išgirdusi klausimą „Tai kada antras?“, noriu atsakyti „O aš tau jį skolinga?“. Nepasakau. Kodėl? Nes vis dar turiu savyje išaugintą stabdį, vardu „Mandagumas“. Juk mergaitė turi nuolankiai linksėti ir mandagiai atsakyti, kai jos klausia, o ne duok dieve išsišokti su atsakymu, o jei dar ir pajuokausi, o jau nekalbu – atsikirsi – būsi pasmerkta per amžių amžius ir nurašyta prie „tų“ moterų, kurios „nežino savo vietos“. Hiperbolizuoju, tačiau tame labai daug tiesos.

Klausimą „Tai kada antras?“ girdžiu nuo pat Jono gimimo dienos.

Pradžioje, nuoširdžiai atsakinėjau, skleidžiau savo planus, žmonės linksėjo ir pamokslavo apie vaikų auginimą, vaikų amžiaus skirtumą, moters reproducinę sveikatą ir toliau apsisukę gyvendavo savo gyvenimą, o aš likdavau apkrauta nereikalingais patarimais ir pamokslais. Pradėjau pastebėti, kad aplinkai buvo tiesiog negana. Nesvarbu ką tu atsakai – tai iš vienos ar kitos pusės būdavo vistiek blogai. Tu lyg ir pradedi jaustis kalta, kad neteisingai gyveni.

Vėliau pradėjau jausti pasipriešinimą, nes kodėl turiu aš atsakinėti į tokius klausimus. Žmonės nesuprato, kodėl pykstu, kodėl puolu, juk jiems tiesiog įdomu, o aš likdavau susinervinusi ir sumišusi, kodėl žmonės lenda į mano gyvenimą.

Galiausiai man pasidarė nebegera nuo šio klausimo, todėl pokalbį iškarto nusukdavau visai kita linkme. Žmonės vistiek neatlyžo.

Nuo Jono gimimo praėjo be penkių minučių 7 metai. Intensyviausiai žmonių „smalsumo“ sulaukiau, kai jam buvo du. Suprask, pagal visuomenės normas ir nuostatus, idealiausias laiko skirtumas tarp vaikų privalo būti ne daugiau 2 metai, o aš vat matai nesiskelbiu pasauliui, kad laukiuosi. Tuomet šis klausimas dar ir labai skaudino, nes kaip tik buvo nutrūkęs mano antrasis nėštumas. Aš pasirinkau atvirumą ir į klausimą „Kada antras?“ atsakydavau, „Aš kaip tik jį ką tik praradau“.

Vėliau klausimai aprimo ir vėl suintensyvėjo, kai Jonui buvo 5 metai, neva pagalvok, kaip vaikai jausis kai tarp jų bus toks didelis amžiaus skirtumas. Aišku mano atsakymai aplinkos netenkindavo ir mane palydėdavo visokie epitetai dėl galvojimo apie save, o vyšnia ant torto būdavo, neva aš neigiu moters prigimtį, o ji gi yra – gimdyti vaikus.

Aš iki šiol nesuprantu, kodėl žmonėms įdomu mano pačios gyvenimas. Ar aš turiu atsiskaityti, nes kažkam kažką skolinga? Aš turiu patenkinti kažkieno smalsumą? Ne, neturiu.

Kaip ir neturėjau tenkinti smalsumo, kai klausdavo:

„Tai kada vaikinas?“, kai jį turėjai „Tai kada vestuvės?“, po vestuvių „Tai kada vaikas?“, o kai susilauki „Tai kada antras?“.  Pagal šia tendenciją, jei susilaukčiau antro vaiko, o jei dar vieno berniuko, spėjų sektų klausimas arba „Gal trečias?“ arba „Tai kada mergaitė?“. 

 Tendencija gyventi kitų gyvenimą labai jaučiama. Tendencija domėtis kaip kiti gyvena vis dar gaji. Pati tų pakankamai asmeninių klausimų užduodavau labai dažnai net nesusimastydama, nes tokioje aplinkoje augau, mačiau kaip svarbu mano artimiai aplinkai ką kiti apie juos galvoja, ką kaimynai pasakys, o kaip jie atrodys jei elgsis vienaip ar kitaip. Užaugau aplinkoje kur vis dar nemažai buvo nepriėmimo kitokio: kitaip kalbančio, kitaip atrodančio, kitaip besielgiančio. Užaugau aplinkoje, kur buvo svarbu pamokyti kitą dėl gyvenimo pasirinkimų. Tokia ir aš buvau. Bet turiu galią save keisti. Jei kažkadada  vis dar užduosiu tą asmeninį klausimą ar pradėsiu mokyti  – nepykit ir tiesiai pasakykit, kad Gintare, tu peržengei ribą. Aš būsiu labai dėkinga ir suprasiu.

Jei kada kils noras paklausti ko nors:

„Tai kur/kada vaikinas/ mergina?“ - pagalvokite, o gal žmogus ką tik skausmingai išsiskyrė.

„Tai kada vestuvės?“ - pagalvokite, gal žmogų ką tik paliko prie altoriaus arba išdavė.

 „Tai kada vaikas?“, „Kada antras/ trečias/ mergaitė?“ - pagalvokite, o gal tie žmonės jau kelis metus bando nesėkmingai pastoti arba ką tik yra po nėštumo, kuris pasibaigė „niekaip“, o galbūt ką tik palaidojo savo vaikelį.

O jei vistiek tiesiog smalsu – pagalvokite ar Jūsų smalsumas tikrai vertas žmonėms sukelto skausmo ir nemalonių minčių?

Net jei ir žmogui nieko blogo nenutiko, tie klausimai yra kišimasis į asmeninė erdvę ir be šių klausimų yra daug daugiau dalykų ko žmogaus galite paklausti. Kartais užtenka tiesiog nuoširdaus „Kaip tau sekasi? Ar viskas gerai?. Jei jis norės – pasipasakos, o jei ne – tai ne Jūsų reikalas. 

Aš niekam nieko neskolinga. Kaip ir Jūs. Ypatingai savo gyvenimo.

P.S. prieš savaitę apsilankiau pas dantistę po 2 metų nesilankymo, spėkit, koks buvo pirmasis klausimas po „Sveiki, kaip seniai besimatėm“, ogi „Tai gal jau laukiesi antro?“.....