Atostogos, kurios nekvepia atostogomis arba ką reiškia būti mama

 

Paskutiniu lašu šiandien tapo senas įrašas Facebook tinkle. Jei kas nesekate 4 vaikų tėčio Simono Urbono paskyros, labai rekomenduoju sekti. Nesiplečiant tik pasakysiu, kad jis vienas nedaugelio vyrų buvo išėjęs ilgųjų tėvystės atostogų, ir dalinosi tų atostogų patirtimi. Jis nuolat rašo apie sveiką vaikų mitybą valstybinėse įstaigose ir apie kasdienybę auginant vaikus. Jis man asmeniškai paneigia visus mitus, kuriuos skleidžia vyrai, kad jie nesupranta ir pagal prigimtį nepajėgūs suprasti savo žmonų ir tai beviltiškas reikalas.

Pradėkim nuo to, kad aš turbūt atvesdinčiau į linčo teismą tą, kuris sugalvojo terminą motinystės/ tėvystės atostogos. Su kuo Jums asociuojasi žodis atostogos? Man tai pirmiausia su poilsiu. Tačiau vaiko auginimas poilsiu nekvepia ir tai pasakytų kiekvienas paauginęs mažamečius vaikus iki 2 metų ilgą ir pastovų laiką. Taigi ką daro šis žodžių junginys, nuolat šmėžuojantis žurnalų, televizijos, interneto, netgi įstatymų akiratyje jau neatmenu kiek metų? Atsakykite sau patys.

O kas sugalvojo, kad motinystės/ tėvystės atostogas turi pasirinkti tik moterys? Vyrai išeina medžioti ir aprūpina šeimą, o moterys lieka namuose kūrenti kažkokio šeimos židinio? Na baikit, nemanau, seniai tie laikai praėjo. Daugeliu atveju, abu šeimoje dirbantys žmonės, tačiau paklauskite savęs, ar su antra puse buvo pokalbis, kas eis tų atostogų? Šis klausimas net nebūna keliamas. Moterys kažkaip susiderina savo karjeros vingius ir atitrūksta kažkuriam laikui atostogauti. O vyrai DIRBA. 

Užbėgant šiek tiek į priekį, žinau, kad visi vyrai pasakytų, o ir dažnai pasako savo antrai pusei, ypatingai kai išgirsta kažkokių nusiskundimų ar pamato ją prisėdusią ant sofos minutelei - aš laisvai galėčiau taip paatostogauti kaip tu, juk ką čia reiškia, va aš puikiai savaitgalį pabuvau su vaiku/vaikais? 

Taigi aš pasisakau už tai, kad motinystės/ tėvystės atostogas privaloma tvarka, įstatymiškai po lygiai imtų abu tėvai. Nes tos žaviosios ir mistiškosios atostogos neturi nieko bendro su savaitgaliniu pasibuvimu su vaiku/ vaikais.

Kaip atrodo tipinė motinystės atostogų diena? Keliamės ryte, rengiamės, darom pusryčius, valgydinam, prausiam, perrengiam, išvalom grindis, ruošiamės į lauką, paduodam, paguodžiam, nuraminam, išklausom isterijos priepolį, einam pasivaikščioti iki parduotuvės, prasukam pro aikšteles, pakeliam, nukeliam, pasupam, pabėgiojam, grįžtam, prausiam, perrengiam, gaminam valgyti, besiklausant išalkusio riksmo, valgydinam, valom, plaunam, pereengiam, migdom, jei išvis užmiega (dažnu atveju ant rankų, porą valandų), tvarkom namus, skalbiam, ruošiam pietus, budinam, rengiam, paduodam, pakeliam nukritusį, žaidžiam, keliaujam pas gydytoją, nuperkam pampersų, rūbų, žaidžiam, sutinkam tėtį, gaminam vakarienę, tvarkom namus, žaidžiam, tvarkom virtuvę, maudom, rengiam, skaitom pasaką, sūpuojam, migdom, užmiegam, keliamės, maitinam, užmiegam, keliamės, maitinam, užmiegam, keliamės, maitinam, užmiegam, keliamės ryte. 

Kažkada tame veiksmų kratinyje, galbūt spėji išgerti kavos, pavalgyti ar susišukuoti. 

Turbūt pas kiekvieną moterį vis kažkas kitaip, bet jas visas sieja keli esminiai dalykai: rutina, nuovargis ir 24 val. per parą. O po šių atostogų grįžus į darbo rinką, dažnu atveju, niekas nepasikeičia, tik dar prisideda 8 valandų darbo diena. 

Nors mano kaip mamos stažas jau 6 metai, bet aš labai gerai pamenu pirmus 2 savo vaiko metus, nes per tą laikotarpį spėjau pajusti kas yra ir pogimdyvinė depresija, iš kurios pradėjau lipti tik kai vaikui buvo virš metų. 

Daugelis mamų mane pasmerks, bet daugelis manau supras, nes žinot, kai aš išėjau į darbą po 2 metų motinystės atostogų, aš ėjau kaip į šventę ar kaip į tikras atostogas. Pagaliau po 2 metų laiko tarpo aš galėjau: išgerti ramiai kavos ryte ir netgi neatšalusios, per visas pertraukėles aš galėjau ILSĖTIS VIENA, mano darbo rezultatai buvo vertinami, aš bendravau su įvairiais žmonėmis, aš mokiausi kažko naujo, aš turėjau laiko su savimi keliaujant į darbą ar grįžtant iš jo, man nereikėjo galvoti ką pagaminti valgyti, o ir valgiau ramiai, be trukdžių. Aš turėjau kažką savo, vėl buvau atskiras žmogus. Tačiau grįžus namo, manęs laukdavo tos pačios atostogos.

Tikiu, kad yra moterų, kurios realizuoja save namuose, per vaikus, tačiau aš manau, kad žmogus turi turėti kažko savo, kas nesisuktų aplink vaikus, nes vaikai užaugs, o tu liksi vienas su savimi. Turi tobulėti, eiti į priekį, lavinti savo protą, kūną ir sielą, kad vaikui galėtum parodyti pasaulį, kuriame jis pats kurs ir tobulės.

Augant vaikui, kaip ir turi pasidaryti lengviau. Ir tikrai taip yra, tačiau kažkuriuo momentu pastebi, kad visi vaiko reikalai, kurių su laiku nemažėja, jie tiesios pakinta, yra nugulę ant moters pečių ir tai tapę ta pačia rutina ir įpročiu (nes vaiko reikalai nuo pat gimimo buvo moters reikalas). Su laiku pasidarai, kaip darbinis arklys, kuris po truputį „nusivarinėja“, nes vis kažkaip bando viską aprėpti ir dar prie to pačio krūvio stengiasi pridėti ir savo poreikius ir norus. 

Tos motinystės/ tėvystės atostogos, kaip žodžių junginys ir tai, kad vyrai neturi galimybių taip pat paatostogauti nieko gero neduoda būtent tam, kad vyrai suprastų, kas visgi tuose namuose vyksta, kai jie uždaro duris išeidami į darbą ir b ūtent tam, kad grįžus po darbo ir radus žmoną su vaikų ant rankų, vis supančia nuo ryto neramų kūdikį, ne klaustų „kas vakarienei?“, o patys tą vakarienę pagamintų ir leistų moteriai atsikvėpti, nes ji irgi visą dieną DIRBO.

Netikiu, kad šie du pakeitimai iš esmės pakeistų požiūrį į moteris, kaip lygiavertes partneres, kurioms nereikia įrodinėti savo vertės, tačiau būtų tikrai nemažas postūmis.

Kaip norėčiau nesijausti tas „darbinis arklys“, nes iš tikro esu nusivariusi, o ką su tokiais arkliukais daro, patys žinot...