Būkime kiekvieną dieną nors šiek tiek geresni už save vakarykštį

- Mamyte, man patinka su tavim kalbėtis, nes tu tokia, tokia...nu tokia...nu tokia!

- Girdinti? Išklausanti? Supratinga?

- Aha! Mhm, o ką reiškia supratinga?

- Tai kai girdi ką kitas tau sako ir stengiesi suprasti, kaip jis jaučiasi, kas jam negerai, kas neramina, o kas džiugina. Kai klausai atidžiai ir prisimeni, kas kitam patinka, o kas ne.

- Aha, tai panašiai. Tik dar su tavim ir linksma kalbėtis. Ir tu dažnai darai, kaip man patinka ir kaip aš noriu.

- O supranti kodėl, kartais negaliu elgtis, taip kaip tu nori?

- Kartais suprantu, kartais ne.

- Tai kai nesuprasi, visada paklausk, aš tau paaiškinsiu.

- O jei vis tiek nesuprasiu?

- Aiškinsiu tiek kartų, kiek reikės, kad suprastum.

Vakar buvau užklupta iš pasalų, nes atrodo tokį savaime suprantamą žodį, kaip „supratinga“, paaiškinti buvo tikrai sudėtinga. Vakar po nedidelės dramos prieš miegą, atsigulėm su Jonuku trumpai pasikalbėti apie tai, kaip kalbėtis, kad kitas išgirstų, kaip kalbėti, kad kitų neskaudintum, kaip aiškinti, kad kiti suprastų. Trumpas pokalbis tapo 40 min pokalbiu ir kai ne kurie užmigo vėliau, nei paprastai, bet buvo svarbu nueiti miegoti taikoje, ramybėje ir išsiaiškinus svarbius dalykus.

Man turbūt nieko nėra maloniau, kai savas vaikas, nori su tavim pasikalbėti ne tik apie tai, ką valgė ar kaip sekėsi darželyje, bet ir apie tai, kas neramina, kas džiugina ir kas liūdina. Nieko nėra geriau, kai vaikas su tavim nurimsta, kai tavim pasitiki, kad tu jį suprasi ir visada būsi šalia, nesvarbu kas benutiktų. 

Visada kartojau, kad didžiausias mano tikslas užauginti laimingą vaiką. O ką tai reiškia? Man tai reiškia, kad turi dirbti su savimi labai daug, kad vaikas augtų su tavim laimingas. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad didžiausia vaikui laimė, su tėvais jaustis lyg saugiame uoste, kaip savo tvirtovėje, kur jis yra priimamas toks koks yra, išklausomas, suprantamas, palaikomas ir gali tiesiog būti nebijodamas nieko, net savęs pačio. 

Nesąmoningai, visuomet troškau būti tokia mama, pas kurią vaikas niekada nebijos ateiti pasikalbėti. O didžiausia siekiamybė, kad jis manimi pasitikėtų ir norėtų su manimi kalbėtis. Daug ir dažnai :) Galbūt vertinu daug pagal savo patirtį ir savo prizmę, nes man augant to labai trūko. Žinau, ką reiškia, kai kartais negali pasakyti artimiausiems žmonėms visko, nes bijai, kad pasmerks, kad supyks, o labiausiai bijoti, kad nesupras. 

Todėl aš noriu suprasti. Todėl „supratinga“, man didžiausias komplimentas. 

Nesu šventoji, nesu visažinė, nesu ir ta, kuri viską moką, o tuo labiau ta, kuriai visada pavyksta. Darau ir aš klaidų ir niekada nebijau pripažinti Jonui, kad aš netinkamai pasielgiau. Neseniai iš draugės išgirdau labai man patikusią  mintį (ačiū jai), kai klabėjomės apie vaikus, o aš pasidalinau tuo, kad Jonas labai dažnai lygina save su kitais ir iš to išsirutuliojo pokalbis, kaip jį skatinti galvoti daugiau apie savo poelgius ir save patį, o ne akcentuoti kitus vaikus. Vakar prisiminiau tai ir ilgo pokalbio pabaigoje pasakiau Jonui kad mes kiekvieną dieną turime stengtis elgtis nors šiek tiek geriau, nei vakar. Mano nuostabai, jam labai patiko. Manau laikysiu šią mintį atspirties tašku, pradedant vakaro pokalbius apie praėjusią dieną. 

Juk mes nenorim būti geresni už kitus ar lygintis su kitais, svarbiausia turbūt šiame gyvenime, kiekvieną dieną būti nors šiek tiek geresniu už save vakarykštį.