Tikėtai netikėta vasaros kelionė po Šiaurės Lenkiją

Su tomis atostogomis taip ir būna – jei neplanuoji iš anksto, turi suktis iš padėties arba atostogauti namuose. Na aš ir atostogos namuose man sunkiai suderinamas reiškinys, nes namuose sukiesi kiekvieną mielą dieną, namuose veikia tam tikra buities rutina, o atostogos man visada asocijavosi su kažkuo toliau nuo kasdienybės, su kažkuo maloniu, kam kasdienybėje nelabai gali rasti laiko, su naujais potyriais, pojūčiais, o svarbiausia poilsiu (nesvarbu ar aktyviu ar pasyviu), nes sutikite namuose poilsio nelabai gali susiorganizuoti, nebent esi visiškai „atsipūtęs“ ir gali drybsoti ant sofkutės ignoruojant neskalbtų skalbinių krūvas, ar tai, kad vaikas nevalgė pietų.

Taigi artėjant ilgosioms vasaros atostogoms, supratom kad neturim plano. Taip užsidegę planavome pavasario atostogas su vaiku Legoland‘e, kad kažkaip užsiliūliavę įspūdžiais po jų, pamiršome, kad visai ant nosies vasara. O vasara šiais metais nedžiugino. Pagalvojus apie lietingas dienas Lietuvos pajūryje, pasidarydavo liūdna. Griebėm mintį, kad nagi pasiieškome savaitės atostogų šiltuose kraštuose, bent jūros, saulės ir užtikrintos šilumos savaitei, tačiau nieko verto dėmesio ir kainos neradome. Sėdom galvoti ką daryti. Liko keliavimas, tačiau kur? Latvija atkrito, nes ją esame daugiau mažiau apkeliavę ir susidomėjimas dingo. Lietuva pasirodė patrauklus variantas, tačiau tuose apmąstymuose, buvo pasiūlyta Lenkija. Abu susižvalgėm tuo žvilgsniu „juk mes ten buvom, ką ten?“. O tuomet susimąstėm, kad tie buvimai apsiribojo tranzitu per Lenkiją į kitas šalis, pora apsilankymų mažuose miestuose mokyklos laikais ir 1 apsipirkimu Augustowe. Aš įnikau į draugą google ir nepatikėjau akimis, kiek aš apie Lenkiją iš tikro nežinau. Kuo daugiau skaičiau – tuo labiau norėjau. 

Pirmiausia – buvo svarbu nuspręsti maršrutą, nes Lenkija tokia didelė, kad reikėtų bent kelių atostogų vien ją apvažiuoti. Beskaitant, akis užkliuvo už gražių atsiliepimų apie Šiaurės Lenkijos maršrutą. Jis mums pasirodė patrauklus dėl kelių mūsų lūkesčių dėl šios kelionės:

• Sąlyginai neilgas važiavimas. Jonui tai buvo pirma tokia ilga kelionė automobiliu.
• Pamatyti jūrą. Taip. Be jūros vasarą (nesvarbu, kad keli vakarai po kelias valandas) mes tiesiog negalime.
• Turėjom 6 dienas. Per jas norėjome pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Taigi nusprendėme imtis Šiaurės Lenkijos užkariavimo :)

Pradėjus domėtis lankytinais objektais, supratau, kad ten visko tiek, jog reikėtų dar bent 2 kartus po 6 dienas, jei norim apžiūrėti viską. Tuomet į planavimą įsitraukė dar vienas tikslas – rinktis lankytinus objektus, kad būtų įdomu 5 metų vaikui ir kartu patiktų mums.

Taigi mūsų maršrutas atrodė taip: 

1 diena

Vilnius – Gizycko (321 km)

Diena kelionei ir poilsiui, bei susipažinimui su Gizycko. Miestas įsikūręs ežerų apsuptoje teritorijoje. Visa Lenkijos teritorija 50 km spinduliu yra ežeringa. Kiekvienas miestelis alsuoja kurortine dvasia, ežero krantuose jachtų prieplaukos, įrengti paplūdimiai su pramogomis, daug šviežios žuvies, vokiška architektūra.

Aplankytas Gizycko vandens bokštas nuo kurio miestas kaip ant delno.

2 diena

Vilko irštva

Didžiausia šios dienos vinis „Vilko irštva“ – bunkeriai, žymiausia Hitlerio slėptuvė antrojo pasaulinio karo metu. Įspūdingas lankytinas objektas. Pradžioje galvojome, kad Jonui gali būti nuobodu, kadangi nesupranta dar istorijos ir dar plius reikės daug eiti mišku ir žiūrėti griuvėsius J o bet tačiau, jo smalsumas mus stebino. Užteko lengvo pasakojimo kas buvo tas Hitleris, ką čia lankysime, o vėliau jau dirbo jo fantazija. Nors vokiečiai bandė sunaikinti bunkerius traukdamiesi, tačiau jiems tikrai nepavyko, daugelis tiesiog apgriuvę, daugelis sugriauti, tačiau labai daug kas išlikę. Visą tą laiką, kol apžiūrinėjome, tiesiog mirtinai norėjau gido, nes tikiu ten daug istorijų slepiasi kiekviename iš bunkerių. Po apsilankymo automobilyje skaičiau apie bunkerius, kodėl jie būtent buvo ten, kaip jie buvo statomi, kas ten vyko ir pan.

 Prie Hitlerio bunkerių yra įsikūręs atrakcionų ir pramogų parkas po atvirų dangumi. Laipynės, karstynės, karo automobilių ekspozicija ir pan. Apie jį buvau negirdėjusi, tiesiog aptikome atsitiktinai – tačiau apžiūrėjus jo planą, supratome, kad nespėsime per dieną aplankyti ir jo ir vandens atrakcionų parko, kuris Jonui buvo jau pažadėtas. Leidom Jonui rinktis. Manau nereikia spėlioti, ką jis pasirinko :)

Taip pat manau nereikia aiškinti, ką vaikams reiškia vandens atrakcionų parkai, todėl nesiplėsiu. Paminėsiu tai, kad Mikolaikose esantis Tropikana vandens atrakcijonų parkas mano tipo. Aš nemėgėja vandens atrakcionų, taigi man tiko didelis pasirinkimas baseinų ir „jakuzių“ :) Jonui irgi buvo gerai, nes jam tereikėjo vandens. Parke šilta, vanduo šiltas, jis nėra didelis, kažkaip mums įspūdis buvo geresnis, nei Vichy.

Taip pat buvo planuota prasukti pro Swieta Lipka, kuriame yra bažnyčia su grojančiais vargonais. Tačiau šio taško taip ir neaplankėme, juk suprantate, kai laukia „aquaparkas“, kokios dar grojančios bažnyčios :)

3 diena

Gizycko – Katy Ribackie (248 km)

Ta diena vėl buvo skirta kelionei link pajūrio. Mus visi nuteikinėjo, kad tas miestelis yra kaip mūsų Nida. Na bet Nidos aš ten neradau :) apskritai visi pajūrio miestukai, didesni mažesni, kuriuos pravažiavome, nelabai man jaukūs pasirodė. Toks Palangos daugiau atitikmuo. Nors gyvenome sąsiauryje (kaip mūsų Neringoje), kopų nė kvapo, palei marias meldynai ir brūzgynai, nors marias ir matai pro kambario langą. Miestelis, kuriame apsistojome labai mažas ir labai tylus, tai manau pliusas. Iki jūros beveik visur 1-1,5 km. Taigi jų siūloma „tuk tukų“ paslauga labai pasiteisina, kai esi pavargęs žygiuoti, nors pirmą kartą priverčiau šeimyną žygiuoti. Po tokios ilgos kelionės mašinoje – sakyčiau buvo sveika.

4 diena

Gdanskas – Sopotas – Gdynia

Pradedant dieną, svarbu nepamiršti paminėti nuotykio: teta "GPS'ė" mus vedė keliu aplink, o ne palei pajūrį, nors žemėlapyje aiškiai matįsi, kad yra kelias pajūriu tiesiai į Gdanską. Nebūtume mes, jei nebandytume tetos apgauti. Kelis kartus užsikirsdama kartojo, kad reikia apsisukti ir sukti, kur ji liepė, neperskaičiavo kelio, o mes sau judėjom toliau. Neveltui ji buvo tokia atkakli - užstrigome ties...keltu per Vyslą (Mikoszewo-Swibno). Na visai pramoga buvo ir nereikėjo daryti 30 km lanksto. O ir keltas kelia pirmyn atgal beveik ištisai.

Jei kalbant apskritai – šiems 3 miestams reikėtų skirti bent po dieną, o geriausia juos pažinti ir per vienas pilnas atostogas. Žinodami, kad visko pamatyti nespėsime, norėjome tiesiog po truputį susipažinti ir aplankyti įdomesnius lankytinus objektus.

Pro Gdanską tik pravažiavome, į senamiestį net nelindome, nes tiesiog žinojome, kad Jonukui per anksti ir bus per nuobodu. Jis jau atsikėlė su mintimis apie Laivyno muziejų Gdynėje, tad visa kita jam būtų labai nekantru. Taigi Gdansko labai nematėme, tačiau Jonui įspūdį paliko ilgas tunelis po Vysla. Gdanskas, Sopotas ir Gdynia tarsi vienas miestas, nes jie tarsi susijungę, dar nepasibaigus vienam, jau užrašas, kad įvažiavome į kitą. Taigi. Sopote planas buvo aplankyti tiltą. Bendrai, Sopotas labai gražus miestas, net ir žmonės kitokie. Sakoma, kad jis brangus ir prabangus miestas, tačiau per trumpą laiką nespėjome taip giliai susipažinti :) neskaitant to, kad iš vienos tilto pusės stovėjo pilis- viešbutis „Sheraton“ ir kitos tilto pusės – pilis – viešbutis „Marriott“ :) suvalgėme vaflių su kava ir patraukėme į Gdynią.

Po Sopoto, Gdynia pasirodė labai pramoninis miestas, su daug betoninių daugiabučių ir daug eismo. Tačiau uostas labai jaukus, kaip atskira respublika. Taigi Laivyno muziejus (Muzeum Marynarki Wojennej w Gdyni + ORP Blyskawica). Lenkai labai didžiuojasi savo laivynu, todėl muziejus tikrai nemažas, nuo istorijos ant sienų iki visokiausios išlikusio laivyno artilerijos ekspozicijos. Jonas strikinėjo nuo vieno eksponato iki kito ir nežinojo kur dėtis. Prašė nufotografuoti jį diedukui, nes jam turėtų būti įdomu. Kita muziejaus dalis yra tikras karinis lenkų laivyno laivas, išsaugotas ir paverstas į ekspozicinį. 

Gdynioje atradome didelį apžvalgos bokštą, kuriuo užkilus galima matyti visą uostą, jūrą ir dalį miesto iš aukštai. Pagaliau gdynioje paragavome ir jų Smazalnia ryba, t.y. šviežiai sugautos ir keptos žuvies.

5 diena

Krynica Morska

Miestelis toliau sąsiauryje, arčiau Kaliningrado sienos. Į miestelį važiavome daugiau dėl atrakcionų parko, tačiau tame miestelyje radau šiek tiek mūsų Nidos kvapo. Labai jaukiai sutvarkyta pamarys, miestelis kalvotas, neatrodo toks nykus. Atrakcionų parkas Jonui įspūdžio nepaliko (kur gi paliks įspūdį sovietiniai atrakcionai po Legoland‘o atrakcionų), todėl ilgai ten neužsibuvome.

Kadangi ta diena buvo pirmoji šilta diena po ilgo laiko – lepinomės prieplaukoje saulės spinduliais.

Malborkas

Marienburgo pilis – labai norėtas aplankyti objektas, tačiau sunkiai įsipaišęs į mūsų maršrutą pakeliui, todėl jam skyrėm pusę dienos ir specialiai vykome 50 km piečiau nuo jūros. Buvo verta. Daug nepripasakosi, čia verta apsilankyti ir kitą kartą būtinai pasiimti audiogidą.

Tą dieną prie pilies, Joną vėl sukandžiojo uodai ir ištino visa koja, kad net kitą dieną į „crocsus“ netilpo. Va tai tau su nuotykiais. Tačiau vaikas nusipirko kryžiuočio kardą ir buvo laimingas vaidindamas riterį.

6 diena

Katy Rybackie – Vilnius (520 km)

Kelionė mums užtruko 12 valandų su dviem 40 min sustojimais. Neįvertinome, kad iš tos pusės grįžti tik 30 % kelio yra autostrados, visa kita rajoniniai keliai, kur greitis labai nežymus. Keliauti mažus atstumus – keliai labai gražūs, tačiau kai reikia tiesiog pravažiuoti tą atstumą – tuomet labai vargina. Būtume susiorganizavę nakvynę, tačiau jau baisiai norėjom namo. Jonas atlaikė geriau už mus. Mes piktesni ir labiau irzlūs buvom nei jis. Grįžęs namo 23 val., dar turėjo jėgų žaisti, nors viską ir darė autopilotu.

Taigi va toks tas mūsų maršrutas!

Nakvynė

Kadangi visą kelionę organizavomės ganėtinai vėlai, džiaugėmės kad išvis ją radom ir tikrai neblogą. Birželio viduryje 85 % nakvynių booking.com sistemoje jau buvo užrezervuota. Manau, jei būtume planavę iš anksčiau – ir nakvynę būtume suradę pigiau. Tačiau 5 naktims, mūsų šeimai nakvynė kainavo apie 320 Eur (jei neklystu). Vyras rūpinosi, tai neužfiksavau tiksliai. Gizycke gyvenom viešbutuke su pusryčiais, o Katy Ribackie – apartamentuose su virtuve, galima sakyti vieno kambario bute.

Maistas
Nežinau ar lenkai tokie išalkę nuolatos ar kur jiems telpa, tačiau porcijos išvis neįveikiamos :) paskutinėmis dienomis jau neužsakinėdavome Jonui atskirai, tiesiog 2 porcijos 3 žmonėms per akis būtų. Maistas niekuo neypatingas, mėgsta jie taip "kaip pas močiutę kaime". Sriubos, kepsniai, vargiai salotų.

Kainos

Visa kita, kaip turbūt įsivaizdavote buvo žyyymiai pigiau nei Lietuvoje. Kuras apie 30 eur ct pigiau, maistas, net nežinau kaip paskaičiuoti, ledai kur nors turistinėje zonoje (1 eur), tuk tukai prie jūros (75 eur ct), o kavinėse už pilnas vakarienes su gėrimais, sąskaitos mūsų šeimai nesiekdavo 20 Eur, įėjimai į muziejus taip pat, tarkime Laivyno muziejus mums suaugusiems kainavo po 7 Eur o vaikui nemokamai, taip pat Marienburgo pilis vaikui nemokamai. 
Jei bendrai paskaičiavus išlaidas, o jų mes visai neribojome: leidom sau viską, valgėm kavinėse (gaminom tik 3 pusryčius per visas atostogas), ėjom į visas pramogas, lepinomės tiek desertais, tiek linksminamaisiais - viskas mums atsiėjo apie 900 Euru.

Kilometražas ir keliai

Per 6 dienas įveikėmė 1750 km ir mūsų ne pirmo jaunumo automobilis puikiai atlaikė. Keliai galvojome bus baisesni, nes kas negirdėjo pasakymų „kad jau keliai toj Lenkijoj“, tačiau tikrai viskas sutvarkyta. Atkreipėm dėmesį, kad rajoniniai keliai Lenkijoje siauresni už lietuviškuosius, todėl lenktis su kokia „fura“ šiek tiek yra ką veikti. Daug kelio darbų, arčiau Malborko stato kažką didelio, taigi viskas su tais keliais gerai, svarbu neužtaikyti į kokią aklavietę dėl kelio darbų, kaip nutiko mums, nes gali atsitikti taip, kad pateksite netikėtai į Kaliningradą, kaip vos neatsitiko mums :)
Ajšku keletą gartų bandėme būti gudresni už tetą "GPS'ę", tai vieną kartą nesėkmingai (dėl sienos su Kaliningradu), o kitą kartą visai smagiai, kai sugalvojom, kad per upę juk turi būti tiltas, na juk turi būti ir buvo...tik ne tiltas, o keltas :)

Lankytinos vietos

Lankytinos vietos priklauso ir nuo poreikio ir galimybių, tačiau vien važiuojant iš vienos į kitą, mačiau dar krūvą nuorodų kviečiančių kažką aplankyti. Taigi net nesuplanavus kažko baisiai daug, galima atrasti įdomių dalykų.

Labiausiai norėjau aplankyti Štuthofo koncentracijos stovyklą, kuri buvo 7 km nuo mūsų gyvenamosios vietos, tačiau pasirodo ten įleidžia vaikus nuo 12 metų, o ir vėliau pagalvojau, kad turbūt nerasčiau paprastų žodžių paaiškinti Jonui kas ten per vieta, o ir klausimų nereikalingų nenoriu kad kiltų vaikui. Ateis laikas, važiuosime dar kartą, kai galėsime padiskutuoti kartu ir suvokti kas ten vyko.

Taip pat mintyse buvo ir Žalgirio mūšio vieta, tačiau jos niekaip negalėjau įpaišyti į maršrutą, o ir atsiliepimų radau, kad ten geriausia vykti per kažkokias šventes ar minėjimus, nes šiaip ten tiesiog plynas laukas.

Žmonės ir kalba

Žmonės malonūs, nesusidūrėme su jokiomis problemomis, išskyrus tik tai, kad Lenkijoje beveik niekas nekalba angliškai. Nekalba tai nekalba, bet kad ir meniu angliško neturi kurorto kavinėje? Taigi stengėmės susikalbėti ir rusiškai ir angliškai ir net truputį lenkiškai taigi viskas pavyko. Juokingiausia dalis, kad geriausiai angliškai kalbančias sutikau 2 merginas – viena iš jų dirbo ledų kioske, o kita „barankių“ kioske pilyje. :)

Ši kelionė viršijo visus mūsų lūkesčius, nes buvo pirmoji su automobiliu į kitą šalį tokiu šeimos statusu. Nereikia ir sakyti, kad viskas vis tiek sukasi apie vaiką ir jo komfortą, nes jei vaikui komfortas, tuomet ir tėvams gerai.

Prisegu mūsų aplankytas vietas žemėlapyje, kad įsivaizduotumėte, kur buvom ir ką matėm :)