Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Leisdamasi į šį eksperimenta tiesiog norėjau pasižiūrėti į save/ savo šeimą iš šalies ir pastebėti ar neskiriame savo laiko per daug nereikalingiems dalykams, ar užtektinai kokybiško laisvo laiko leidžiame su vaiku. Labai tikslingai pavadinime panaudojau žodį "tikras". Žiūrėjau laidą su viena vaikų psichologe, kuri teigė, kad labai svarbu vienam vaikui skirti bent valandą TIKRO laiko per savaitę. Paklausta, o kas yra tas tikras laikas, ji atsakė, tai laikas, kurį leidžiate su vaiku ir veikiate tai, ko NORI vaikas ir kas atneša jam džiaugsmą. Taigi man šis apibrėžimas labai puikiai sudėliojo galvelėje į skyrelius, kas yra tas tikrasis laikas su vaiku, o kas nėra. Jei vaikas prašosi pašluoti grindis, jei vaikas prašo su juo paskaityti, jei vaikas prašosi pagulėti kartu apsikabinus, jei vaikas prašo pasivaikščioti, jei vaikas prašo pažiūrėti multiką kartu, jei vaikas prašo padainuoti dainelę ir pašokti, jei vaikui siūlai šokti ir jis šoka ir krykščia, net sienos dreba, je

Labai gera turėti galimybę džiaugtis akimirkomis su vaiku, gera, kad galiu sau leisti būti vaiko auginimo atostogose ir matyti kaip mano vaikas auga, o ypatingai prisidėti prie to augimo.  Gera matyti ir jausti, kokia aš jam reikalinga, nuo prisiglaudimo tik prabudus ryte, nuo apsikabinimo, kai nutinka kokia nelaimė, iki ėjimo miegoti vakare. Nors kartais pagalvoji, kodėl Jonukas nepaleidžia tavęs 24 valandas per parą, juk taip kartais norisi erdvės sau, ar kad jis pažaistų šiek tiek vienas, ar kad jis pabūtų su tėčiu ir leistų atsipūsti, ar kad keliautų miegoti su tėčiu, bet tuo metu kai jis tave apkabina, vėl ir vėl iš naujo supranti, kaip tu esi jam reikalinga. Tas reikalingumas vis su laiku mažės ir tikiu, kad pati to pasiilgsiu neišmatuojamai.  Leisdama laiką su Jonuku per dienas susikuriu milijonus ritualų, veiklų ir neištyrinėtų dalykų, kad tik vaikas patenkintų savo smalsumą, bei pasikrautų įspūdžių ateičiai:  Ryte būtinai "pasiniurkyti" lovoje kokį pusvala

Taigi išbandžiau daugelio mano pažįstamų išgirtą pyragą su obuoliais, kuris mane sudomino, nes buvo lengvai pagaminamas, kas man labai aktualu :) ir kitoks, nei visi tradiciniai.  Taigi Obuolių pyragas su švelniu grietinės kremu! Skamba beveik kaip tortas. Receptą pasiskolinau iš tinklaraščio Skanu, gražu ir su meile..Rita ir pyragą vertinčiau 9 balais iš 10, vient odėl, kad pirmas blynas buvo šiek tiek prisvilęs ir vėliau paaiškinsiu kodėl. 26 cm. skersmens formai                               Tešlai: 150 g. sviesto 2 st.  miltų                     0,5 st. grietinės  30 % 1 v.š. kepimo miltelių Įdarui: 8 vidutinio dydžio obuoliai (geriau rūgštesni) 2 kiaušiniai 1 st. cukraus 1 a. š. vanilinio cukraus 1 st. grietinės 2 v.š. miltų Stiklinė yra 250 ml Sviestą ištirpiname, atvėsiname ir supilame į miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Sudedame grietinę ir užminkome minkštą tešlą. Tešla nelimpa prie rankų, ją lengvai išformuojame į kepimo indą

 Šį beveik ankstyvą rytą mūsų kukliuose namuose svečiavosi Mamyčių klubas su vedėja Egle ir ta proga be kalbų, ragavome skaniojo naujoviško obuolių pyrago :) (receptą parašysiu vėliau) P.S. biškutuką paerzinau ;) Dar gi kalbėjome labai įdomiomis temomis, kurias išvysite atetities Mamyčių klubo laidelėse :) Eglė išdavė, kad lapkritį. P.P.S rytas prieš skiepą buvo tikrai nuotaikingas. Galbūt todėl ir skiepas praėjo be pašalinių nesklandumų.

Šeimos savaitgaliai man kvepia pasivaikščiojimais tarp lapų arba kol sutems, ilgomis vakarienėmis aplink didelio stalo, juoku, nuo kurio skauda pilvai, įspūdžiais, kuriais dalinamės, pokalbiais, po kurių gimsta daug gražių emocijų ir minčių, ištiesta pagalbos ranka arba pagalbos pečiu, o svarbiausia ramybe lyg viskas taip kaip turi būti ir su tuo kuo turi būti. O kuo kvepia šeimos savaitgaliai Jums?

Kad aš užsiiminėsiu atsargų ruošimu žiemai? Apie tai nepagalvojau ... na gal po kokių 10 metų. Bet vat ėmiau, ir nežinau kodėl toks pokytis įvyko ir tas "po 10 metų" atėjo šiemet :) Kadangi turėjau labai daug ir labai skanių naminių pomidorų, o atsivalgyta buvo užtektinai, reikėjo juos kažkur padėti. Mūsų šeimoje, o konkrečiai vyras negali gyventi be pomidorų padažo, kaip aš sakau, net ir tortą turbūt su juo valgytų, jei skonio pritrūktų, nusprendžiau pabandyti pasigaminti jo naminio, o tuo pačiu norėjau pabandyti pasigaminti savo mėgstamo Adžikos padažo. Žinokite, nesigailėjau nei dėl pasirinkimo ką statyti, nei dėl pasirinkimo apskritai statyti žiemai ir žinokite spėju tų padažų gali nelikti iki žiemos :) Pomidorų padažo receptą pasiskolinau iš šio Blog'o Jurgitos receptai ir rezultatu likau patenkinta, netgi pastačiau antrą reisą.  Taigi: 4-5 stiklainiukai po 0,5 l. 3 kg. pomidorų 4 raudonosios paprikos 5 dideli svogūnai 1 galvutė česnako

Nors jau eina 5 mėnuo, kai Jonukas vaikšto, o dabar jau ir bėgioja, vis prisimenu pirmuosius jo žingsnius. Būtent tiek laiko praėjo, nuo tada, kai mažasis džedajus su dviem iškeltomis rankomis, lingavo po namus ir galva nešė visą kūną. O dabar net nepagausi kartais, kaip laksto plėvesuodamas rankytėmis po namus. Vaiko augime, man vienas gražiausių dalykų yra jo judėjimas. Praėjo tik vieni metai ir 4 mėnesiai, o mano drakoniukas nuo naujagimio, kurio judėjimas susidėdavo tik iš mirksėjimų ir lūpyčių judėjimo valgant, išaugo iki viso vyruko, kuris sustoja tik kokiai 15 minučių daugiausiai. Vis pasižiūriu ir prisimenu kaip mes džiaugėmės pašliaužtu centimetru, kaip didžiuliu žygiu pasiektu per kelias dienas, tai šiandien kiekvieną dieną džiaugiamės vis didėjančiu tvirtesnių žingsnių kiekiu, ėjimu įsikibus į mūsų rankas ir žygiavimu lygiomis teisėmis (tik ne ūgiu) pasivaikščioti į lauką. Kitas gražiausių dalykų vaiko augime yra jo komunikacija. Pradžioje kūdikėlio verkimas yra pat

Kiek pirmų kartų vis dar vyksta Jūsų gyvenimuose? Kiek leidžiate jų vykti? O tai reiškia, kiek naujų dalykų imatės, išbandote, nebijote, drįstate daryti? Aš tiksliai žinau kiek naujų kartų turi mažylis - ogi visus. Viskas vyksta pirmą kartą ir tiek noro, pastangų, drąsos, užsispyrimo ne tik pavydėti reikia, bet ir pasimokyti. Kodėl kuo suaugėliškesnis daraisi, tuo pirmų kartų mažėja? Tikrai ne dėl to, kad nebelieka ka naujo padaryti, išbandyti, o todėl, kad kuo suaugėliškėjame tuo daugiau saugiklių įgauname, o gal ir patys sukuriame, kurie trukdo patirti kažką naujo. Na pasakykite sau viduje nuoširdžiai kada buvo Jūsų pirmas kartas? Prieš tampant mama, mano turbūt buvo vestuvės, bet ir jos nežinau ar skaitosi, juk nesituoki su mintim, kad bus antras kartas :) o dar ankščiau nebepamenu. Tai yra vienas didesnių dalykų, ko aš mokausi iš savo mokytojo, didžiojo gyvenimo sukėjo. Kiek pirmų kartų per šį gyvenimą patyrė Jonukas, tiek pirmų kartų su juo patyriau ir aš. Keistas jausm