Oranžinis apelsinas. Pabandyta!

Taigi taigi taigi ši savaitėlė pralėkė labai greitai ir aktyviai. Kuo toliau tuo daugiau veiksmo namuose, kuo toliau tuo mažiau ramybės, kuo toliau tuo linksmiau ir taip toliau galima vardyti ko yra daugiau su kiekviena diena. Jonukas auga sparčiai ir dabar suprantu to laiko trapumą, reikia tik nepražiopsoti ką čia naujo vaikinas išmoksta. 

Labai džiugina tai, kad kuo daugiau išmoksta, tuo tvirtesnis vaikas jaučiasi ir atrodo, o tuo labiau savarankiškėja. Nereikia stovėti per žingsni ir saugoti nuo visų įmamonų pavojų, vaikas marširuoja po namus, eina visur iš paskos kur ir aš, todėl man lengviau apsikuopti namus ir nebūtina palikti vaiką lovytėje ar atsitempti su maitinimo kėsute iš paskos :) 

O su maistu mums sekasi ir toliau. Kiekvieną dieęną vis pasidžiaugiu sau, kad mano vaikas valgus ir jokių problemuų su racionu mes neturime, tik kuo toliau tuo labiau tenka būti išradingesnei ir vis galvoti kažką nauja :) Taigi praėjusią savaitę irgi turėjome šiokių tokių naujovių:

Pirmoji

Vieną vakarą gainau salotas virtuvėje, kai tuo metu atpūškavo Jonukas ir atsistojo tiesiai prieš mane pasikabinęs už stalčių ir bandė pasiekti viską ką aš turiu, o turėjau rankosė žalią žalutėlį agurką ir nulovusi, aplupusi daviau Jonukui "pažaisti". O kiek laimės vaikiu buvo. Pasigriebęs daržovę nuįliaužė pas tėtį ir įsitaisęs ant sofkutės dorojo.

Antroji

Vidury savaitės pas mus apsilankė kurjeris ir atvežė dovanėlę nuo Mamyčių klubo. AČIŪ tariame mes kartu, kad pradžiuginate smulkmenomis. Dovanėlėje radome tai, ko dar su Jonuku nebuvome ragavę nė kartelio, t.y. pirktinė, kaip aš vadinu "gamyklinė" kruopienė. Aš nuo pat pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į tas pirktines kruopienes, vineintelis viliojantis dalykas buvo, tai, kad jos labai greitai pasigamina, bet vis pasižiūrėdavau sudėtis, kainas ir vėl grįždavau prie natūralių kruopų. Visgi tikiu, kad jeio nori, kad košė pasigamintų labai greitai tas kruoppas reikia malti permalti, apdorod taip, kad nieko naudingo ten nebelieka, todėl reikia dėti daug nenatūralių maistinių medžiagų į košę. 

Na bet kadangi gavome dovanų, tai kaip sakoma puiki proga buvo pabandyti. Na jei nuosirdžiai man nelabai patiko, bet Jonukas valgė :) pirmiausia mane atbaidė tas sintetinis vanilino kvapas, kuris priminė man visus tuos sintetinius vitaminus, limonadus ir kažka panašaus ir vaisttų kvapą, o veliau padariu košę tas vanilės kvapas susimaišė su grikių ir supratau, kad saldi grikių košė man per daug neįprastas skonis. Taip pat man buvo per saldu, nors parašyta, kad cukraus nėra, tačiau buvo saldu taip, lyg ten jo būtų. Jonukas suvalgė, kadangi nėra išrankus maistui, o reakcijos taip pat jokios į ją nebuvo, todėl iš vienos pusės "užskaitau", o iš kitos pusės dabar dar geriau supratau, kad niekada tokių košių nepirksiu. 

Beje, kas mane nustebino, kad košės pakelyje yra kokiems 4-5 kartams, t.y. 4-5 porcijoms, kas reiškia, kad grubiai vienos piktinės grikių košės savikaina yra apie 1-1,5 lito, priklausomai kokios firmos košę perki, taigi man labiau patinka natūralūs grikiai, iš kurių gaunasi kokių 20 porcijų, o kaina ta pati :) 

Trečioji

Kažkaip vis atidėliojau citrusinių vaisių valgymą, bet dabar paėmiau ir nusprendžiau, kad nėr čia ko, reikia :) ir ką Jūs manote, pirmas bandymas pavyko sėmingai. Vaikas paragavo, pasiraukė kaip priklauso, aišku nesuprato ką ilgiau su ta apelsino riekele daryti ir atidavė mamai pabaigti. Mano laimei kitą rytą neradau jokių baisių apelsino valgymo požymių (turiu omenyje bėrimą) :)

Taigi savaitė tikrai produktyvi.

Pastebėjau, kad praeitam dienoraščio įraše nepasidalinome tuo, kad Jonukiu suėjo lygiai 10 mėnesių (šiuo metu beveik jau 10 su puse) ir kaip priklauso laikėmės tradicijų ir turėjome desrtą ir 10 žvakučių bei 10 norų. Aišku Jonukui tortai dar nesvarbūs, įdomiau jau žvakutės, kurias pūtėme kartu :)