Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

 Turbūt šis klausimas labiausiai ir kankina mamytes pradedant vaikučių primaitinimą. Aš nebuvau išimtis. Kokybė, natūralumas, sveikumas buvo ir yra svarbiausi kriterijai renkantis produktus. Tačiau iš pat pradžių aš žiūrėjau į tai labai kategoriškai: niekada nepirksiu daržovių iš prekybos centrų, o kodėl pati nesupratau, niekada nepirksiu jau pagamintų iš anksto tyrelių, nes jo yra absoliutus blogis, vien todėl kad gaminamos masiškai, niekada net nepažiūrėsiu į parduotuvinę mėsą, nes velniai žino kokia genetiškai modifikuota ji yra. Tokios ir panašios mintys buvo mane užvaldžiusios. Pradžioje maisto produktus pirkdavau turguje, nes buvo ir sezonas vaisiams ir daržovėms ir šalia namų, kol supratau, kad tame pačiame turguje pardavinėjamos daržovės ir vaisiai yra ir prekybos centre, o augintos savam darže netgi turi daugiau nitratų. Slinko dienos ir aš vis labiau įsisąmoninau, kad jei neauginu daržovių pati, niekada negaliu būti tikra ką perku, o visos lietuviškos daržovės ar vaisiai

http://www.youtube.com/watch?v=vaAVByGaON0 Aš galiu drąsiai pasakyti, kad be muzikos gyventi nebemoku. Man gyvybiškai reikia bent 5 minučių kiekvieną dieną pabūti su savo daina. Kaip man reikia ir tylos, taip man reikia tos melodijos, kuri suvirpina tos dienos jausmus. Paskutiniu metu tas laikas su muzika man tapęs toks brangus, nes neturiu galimybių pabūti su muzika taip dažnai kaip norėčiau. Nieko nėra geriau,  kaip atsigulti vasarą pievoje ir žiūrint į dangų klausyti Eva Cassidy "Fields of Gold" ( http://www.youtube.com/watch?v=lal9AiFUuD8 kaip pavasarį keliauti tuščiomis miesto gatvėmis ir klausyti Andriaus Kaniavos "Vėjas" ( http://www.youtube.com/watch?v=up93S4L4N5c ) kaip išverkti ašaras klausant Evanescence "Good enough" ( http://www.youtube.com/watch?v=Kw2Ic_2XdVQ) kaip iškratyti iš galvos nereikalingas mintis, klausant Muse "Supermasive Black Hole" ( http://www.youtube.com/watch?v=0LgcDpTH47g ) kaip svajoti apie stebuklą vys

 Primaitinimo laukiau turbūt kaip kokio maro. Tiksliau nelaukiau. Aš nuo pat Jonuko gimimo buvau labai laiminga, kad galiu patirti, ką reiškia pačiai maitinti vaikutį pačiu geriausiu pasaulyje maistu. Nuo pat pirmųjų akimirkų, maitinimas būdavo kažkoks stebuklingas ir intymus mūsų su mažiuku procesas. Einant laikui, laikas tarp maitinimų retėjo ir natūraliai pajaučiau kaip sūnelis nuo manęs po truputėlį atitrūksta, vis po kruopelytę mažiau manęs jam reikia. Kapsėjo dienos ir pradėjau matyti, kad Jonukui pasidarė įdomu ką mes su tėčiu valgome, o artėjant 5 mėnesiui aš įnirtingai pradėjau ieškoti informacijos apie kūdikių primaitinimą. Mane nustebino ir šiek tiek suneramino tai, kad kiek žmonių tiek nuomonių, informacija aplinkui labai padrika. Vienos teorijos vienur giriamos, kitur peikiamos. Aš pasimečiau, nes tiek nėštumo metu, tiek pirmaisiais mėnesiais po gimdymo buvau tipinė paranojiška mama, norinti savo vaikui tik pačių geriausių ir nuostabiausių dalykų. Kalbu su ironija, ne

Labai norisi pasikalbėti apie pyktį su kuo nors, kas mano, kad tai nėra blogas jausmas. Juk tai dar vienas jausmas, kurį mes jaučiame ir jei norime gyventi pilnavertiškai, turime jausti. Nes ir augindami vaikus, turime išmokyti juos šį jausmą išgyventi, nes kitaip jie jo nemokės valdyti kai užaugs. Mane šiek tiek nustebino faktas, kad nemokėjimas valdyti pykčio ateina iš vaikystės. Juk kas neprisimena, kai mums tėvai sakydavo, "nepyk, negalima", "ir kam čia pykti", "pykti negražu" ir panašiai. Aš pamenu, o ir kartais taip sakau savo vaikui. Gerai, kad dar turiu laiko mokytis :) Pyktis man labai natūrali būsena, jausmas, tarsi gynybinė reakcija ir tai kas tau nepatinka, skauda ar negera. Pykti galima ant kito žmogaus, jei jis tave įžeidė, supykdė, išvedė iš kantrybės, galima pykti ant aplink vykstančių reiškinių, kuriuos sukelia žmonės (ilga eilė prekybos centre, eismas gatvėse, triukšmas darbo metu) arba ant reiškinių, kurie tiesiog yra natūraliai aplin

Kas slypi po žodžiu draugas? Ką reiškia santykis - draugystė? Kas tie paslaptingieji, kuriuos vadiname draugais? Man tai visada: Buvimas šalia, kai labiausiai reikia Šypsena, kuri užkrečia Kritika, kuri teisinga, reikalinga ir sakoma iš širdies Vynas balkone karšta vasaros naktį Pokalbiai iki išnaktų Kelionė prie jūros su traukiniu Dainos paryčiais stadione Diskusijos įvairiausiomis globaliomis temomis Ašaros prie vyno taurės, kalbantis apie baisiausias tuo metu tragedijas Atsitraukimas, kai reikia erdvės Ištiesta pagalbos ranka, nesvarbu kuriuo metu jos reikia Juokas iš elementarių dalykų Dalinimasis įspūdžiais, nuotaikom, nuomonėmis ir daiktais Parodų lankymas Kelionės į pasaulio kraštą, kuris gali būti ir Joniškio grafystė, svarbu kartu Planai, kuriuos šiaip smagu planuoti Susikalbėjimas, kad ir 4 valandas, kad ir prie -20 temperatūros lauke Bendri interesai Paskatinimas ir palaikymas, prieš žengiant žingsnį pokyčių link Džiaugsmas pasida

Šiandien šv. Agotos dieną ir dar gavusi vieną klausimą iš kitos mamos pasidalinti, kaip aš kepu duoną, nutariau savo įrašą skirti duonai, kaip ankščiau sakydavo - mūsų motulei. Man duona, ypatingai kepta namuose visada asocijuodavosi su kažkuo sakraliniu. Nors bobutės duonos ir nekepdavo, bet ir dabar pamenu, kai parsinešdavo į namus šviežios duonos kepalą, ką tik nusipirktą iš vietinės krautuvėlės ir namai prisipildydavo jos dar šiltos kvapo, o mes vaikai norėdavom atsipjauti, užsitepti tiesiog sviestuko ir smaližiauti.  Vienas seniausių ir pagrindinių lietuvių maisto produktų buvo ruginė duona. Ji valgyta kasdien — per pusryčius, pietus ir vakarienę. Dėl to liaudies kalboje ir dainose duona minima viso maisto prasme. Sunkiu darbu ir prakaitu įgyta duona labai branginta ir gerbta. Nuo vaikystės mus mokė, kad duona yra šventa ir aš mažytė tuo tikėdama, kai duona nukrisdavo ant žemės, aš ją visada pabučiuodavau.  Baudžiavos laikais dauguma valstiečių valgė vadinamąją bėralinę