Apie keliavimą kartu arba kaip kuriamas ryšys

Kai keliauji su kažkuo, labai svarbu pajusti, kada reikia eiti šalia, per atstumą, kada reikia priartėti ir eiti šalia koja kojon, kada paduoti ranką, kada reikia eiti paskui ir šiek tiek stumtelti, o kada reikia veržtis į priekį, pašalinti kliūtis ar netgi kai kada patempti.

Ir aš kalbu ne tik apie žygius kalnais, miškais ar keliais, o ir apie gyvenimo kelią, kur esi pakeleivis su kitu žmogumi.

Jei nepajusi – tikėtina katastrofos nebus, bet kaip žygyje tiesiog pasunkinsit ėjimą, taip ir gyvenimo kelyje viskas pasunkės. O jei pajusi – ne tik katastrofos nebus, bet įvyks netgi stebuklas vadinamas ryšiu.

Tas tikras ryšys pirmiausia yra paremtas saugumu ir pasitikėjimu, o tik vėliau smagumu ir lengvumu. Kaip gera būti ryšyje, kur tu gali būti toks koks esi iš tikro, be baimės būti pasmerktam ar nesuprastam, kur gali jausti tai ką jauti ir nebijoti to parodyti, kur visada žinai, kad esi ne vienas, nes tavo artimiausias ramstis yra per rankos atstumą arba saugo tavo užnugarį arba eina priekyje ir šalina kliūtis.

Kartais susimąstau, kodėl mums kartais taip sunku pajusti ir suprasti kitą? Mums trukdo racionalus protas, įsitikinimai, nenoras, tiesiog egocentriškumas, o gal elementarus savininkiškumas ir noras kontroliuoti ir valdyti?  Man rodos visų šių dalykų kokteilis.

Panagrinėkime visus atskirai:

Racionalus protas mus verčia ieškoti sprendimų ir ten vietos jausmui nėra yra tik tiksliai apskaičiuoti scenarijai ir jų sprendimo būdai. Kurį kelią rinktis? Kas bus jei pasirinksi kelią B, o ne kelią A? Kaip apeiti kliūtis, ar kiti sugebės ir pereis? Viskas apie problemų paiešką ir jų sprendimą – reikia to ar ne. Ir dažnu atveju neįsiklausant į tai, kaip jaučiuosi ir kaip jaučiasi visi aplinkui.

Įsitikinimai mus verčia elgtis taip kaip elgiamės. Juk turim turėti kažką, kuo šventai tikime. Tikime, kad yra netinkamas oras keliauti, tikime, kad yra netinkama apranga keliauti ar netinkama kompanija. Juk mes žinome. Kaip galime abejoti, kad kažko galime nežinoti, o tuo labiau remtis jausmais.

Nenoras mus verčia kabinėtis prie smulkmenų ir nesidžiaugti akimirka. Juk jei nenori, kam išvis to reikia? Kam pažinti kelią kuriuo eini, o tuo labiau pakeleivius, jei nenori. Juk nenoras yra puikus argumentas ir jausmų čia tikrai nereikia.

Egocentriškumas mus verčia galvoti tik apie save. Rinktis kelią, kokio nori tu, eiti taip, kaip nori tu, išgyventi taip, kaip nori tu, o jei kitiems netinka – mums nepakeliui, nes aš svarbesnis, aš reikšmingesnis ir šiaip kodėl nedaroma kaip aš pasakiau - juk aš žinau ir aš pasakiau. Kur jausmai? Mano jausmai vietoj, o visa kita nesvarbu.

Savininkiškumas mus verčia nuolat abejoti aplinka ir kitais, jaustis nesaugiems, o iš to kyla poreikis kontroliuoti viską, net ir asmenis aplinkui. Nes tuomet lyg apsisaugome, jog nebūsime išduoti arba nuvilti. Juk jei parinksiu kelią kuriuo eiti, kaip eiti ir su kuo eiti, kaip tas žmogus atrodys ir kaip eis tuo keliu - susikurs iliuzija, kad viskas kontroliuojama. Ką jaučia tuo metu esantys šalia? Manau nė per nago juodymą nepagalvota.

Argi neakivaizdu, kad mano minimas kelias yra ne kažkuris pažintinis takas, o gyvenimo kelionė arba paprastai tariant draugystė su kitu žmogumi. Ar tai būtų santykis su antra puse, ar tai būtų santykis su draugais. 

Pajusti kitą man rodos yra siekiamybė, jei nori sukurti tą tikrą, saugų ir gilų santykį, todėl leiskime kitam žmogui būti tuo kuo jis nori būti, būkime šalia, kai to reikia, paduokime ranką, kai bus sunku eiti, atsitraukime, kai reikia erdvės skristi, o galbūt tiesiog pabūti su savimi, būkime tylus užnugaris, kai pajusime kad to reikia, taip pat kartais eikime priekyje ir ištraukime kitą į šviesesnį rytojų.

Viskas juk mainai ir grįžta bumerangu.

Pajauskime vienas kitą 💖