Apie (iš)buvimą

Neįtikėtina, kaip mano egzistavimo ciklai, sutampa su metų laikais. Praėjus žiemos šventėms, pasijuntu išdalinusi save visiems, pametusi save ir sėdinti giliam dugne. Tai tęsiasi iki pavasario, kai susirinkusi save, atgimstu ir bėgu vis aukštyn ir vis greičiau iki pat rudens, kada būna mano pikas visomis prasmėmis, kol vėl atkrentu.

Kol šio ciklo nesupratau – pergyvenau. Gal su manim kažkas negerai? Ką dabar daryti, juk “normalūs žmonės” taip nesijaučia? Gintare, ko dabar išsidirbinėji?

Tačiau, kai tai kartojasi bent 4 metus iš eilės (maždaug tiek atsimenu), pradedi galvoti, kad “that’s the way I’m existing”.  

Dabartinė būsena šiek tiek primena depresinę. Taip apibendrinu, nes daug gilinausi, domėjaus ir deja, savu laiku patyriau savo kailiu. Tos užuomazgos atrodo taip: kai kažkas paklausia “kaip tu?”, tavo protas sako “viskas gerai”, tačiau viduj iki ašarų klyki “blogaiii”. Sunkioji dalis yra, kad tu nežinai kas yra blogai. Ryte nesinori keltis iš lovos, o atsikelus – tu jau esi pavargusi. Nebeturi motyvacijos daryti ne tik kasdienines, bet ir malonias širdžiai veiklas. Tavęs niekas nedžiugina, niekas neįkvepia. Beveik visada norisi pasislėpti kur nors ir nebeišlysti. Net ir laikysena tampa sukumpusi, veido išraiška pavargusi. Tiesiog nieko nebesinori.

Ta būsena labai vargina. Aš kiekvieną dieną su žadintuvo pirmu suskambėjimu kylu į kovą su savimi. Man reikalauja milžiniškų pastangu nepasiduoti toms mintims ir emocijoms, nes žinau, kur tai veda. Tai nelengva, nes kaip didžiausias draugas, taip ir didžiausias priešas esi pats sau. 

Visgi sunkiausia dalis, po savaitės tokios nuotaikos, vis aiškinti aplinkiniams žmonėms, kas tau yra, nes aplinka mano, kad būti „nenuotaikoj“ ilgiau nei pora dienų yra ne norma ir tikisi, kad tu būsi džiaugsminga, energinga ir linksma, o tokia būti šiuo periodu yra misija neįmanoma. 

Aš žinau, kad šios būsenos išjungti vienu mygtuko spustelėjimu neįmanoma, kaip ir surasti unikalaus ir vieno recepto, kaip padėti sau, tačiau aš jau žinau, kad ji praeis. Per paskutinius metus išmokau kelias pamokas:

nebespausti savęs daugiau nei reikia išgyventi šiuo metu ir pasirūpinti būtiniausiais dalykais, nes kai perspaudi save šioje būsenoje, gali baigtis labai labai blogai;

nepasiduoti aplinkos spaudimui būti „kažkokia“, nes jei aplinka tave priima – priims ir su tokiais jausmais ir būsena ir palaikys tave, bei pasitikės tavimi, kad tu išgyvensi ir tai praeis;

neužteršti galvos nuolatinėmis mintimis, kas su tavim negerai, ką padaryti, kad tai greičiau praeitų. Laikotarpis ankščiau ar vėliau tikrai praeis, o tokios mintys tik sukelia daugiau įtampos ir streso;

nepulti aklai vykdyti visų patarimų, kuri neva turėtų tave „išgydyti“, nes viskas yra tavyje. Ateis laikas, pajusi ir grįši su nauju įkvėpimu;

kantriai išlaukti ir stengtis nepamiršti to, kas tave džiugina kasdienybėje, kiekvieną dieną vis pabandant, nes vieną dieną, viena smulkmena, gali tapti tavęs perkrovimo mygtuku;

Aš nežinau ar tai galima kažkaip pakeisti. Gal tas mano gyvavimo cikliškumas yra natūralus, o gal koreguojamas? Aš tik iki kaulų smegenų laukiu pavasario ir žiūriu į priekį ir tik į priekį.