Daugiau kalbėti ar daugiau daryti? O gal po lygiai?

Kas Jums yra patikimas žmogus?

Žmogus, kuris daug kalba, planuoja ir žada, ar tas kuris tyliai daro?

O gal tas kurio žodžiai atitinka veiksmus ir atvirkščiai?

Santykyje su Jonu, bendraudama, aš dažnai pabrėžiu, kad mes viską galime išpręsti ir sutarti, jei tik laikysiesi savo duoto žodžio. Aš taip dažnai jam tai kartoju. O vaikyti, kaip dažnai, nes panašu, kad man tai yra vienas kertinių dalykų bendravime ir santykio kūrime. Panašu, kad man tai esmė. Kodėl? Man nėra baisesnio jausmo santykyje, kaip nusivilti ir po to jaustis nesaugiai, nes kažkas viduje pasisėja ir trukdo patikėti ir pasitikėti.

Su Jonu nuo tada, kai jis pradėjo kalbėti, o vėliau megzti rišlius sakinius ir sieti dalykus, pradėjau kalbėtis kaip su lygiu. Tai nereiškia, kad laikiau jį suaugusiu, nes jis tik vaikas ir tik mokėsi suprasti pasaulį, tačiau mes daug diskutavom, prieštaravom vienas kitam, ieškojom kompromisų, išsakėm nuomones, atsiprašydavom, jei to reikėjo. To pasekoje  Jonas labai anksti pradėjo derėtis ir tartis. Tačiau besimokydamas kasdienio gyvenimo „triukų“, jis išmoko ir gudravimo, kas visai normalu manyčiau. Nuo tada supratau, kaip sakomi žodžiai jam, turi atitikti, kaip kasdienybėje elgiuosi. Visada norėjau rodyti pavyzdį, nes tikiu, kad vaikas mokosi iš tavo elgesio ir veiksmų ir gali kiek nori moralizuoti, aiškinti vaikui, bet jei elgsies atvirkščiai, jis tiesiog tavo žodžiu nebetikės. Taigi, kad „atsilaikyti“ prieš tuos kasdienio gyvenimo „triukus“, aš norėjau, kad jis manimi tikėtų, todėl iki šiol labai pasveriu, ką Jonui sakau, kaip ir nuolat galvoju, ar elgiuosi sąžiningai ir teisingai. Nes viskas turi pasekmes. 

Kas atsitinka?

Jei vaikui pabrėžiame kad negalima užkandžiauti prieš maistą, bet patys tai darome ir dargi vaikui neleidžiame;

Jei zirziančiam vaikui, kaip jis nori valgyti DABAR, sakome, kad reikėtų pakentėti, palaukti, maistą reikia pasigaminti, o patys landžiojame į šaldytuvą;

Jei vaiką mokome tvarkytis + dažnai moralizuojame, kad vėl išmėtė savo daiktus po namus, o patys savo daiktus paliekame kur papuola;

Jei prašome vaiką nusinešti indus po valgio nuo stalo, o patys paliekame;

Jei mokome, kad reikia padėti kitiems, tačiau susinerviname kiekvieną kartą, kai paprašo kas nors pagalbos;

Jei vaikui pažadame, kad už 5 min ateisim su juo pažaisti, jei jis leis pabaigti pradėtas veiklas, tačiau vaikui leidus – Jūs neateinate po 5 minučių;

Jei vaikui pasakome, kad savaitgalį važiuosim kur nors, kur jis seniai norėjo, o vėliau pamirštame ir sakom, juk nežadėjau, tiesiog garsiai galvojau;

Ir dar daug daug kitų situacijų, kuriose reikia nuolat galvoti.

Galvojat man visada pavyksta? O tikrai ne ir Jonas tai pastebi ir Jonas nebijo man tai „pastatyti“ prieš faktą. Ir tada mes kalbame ir jei reikia, aš atsiprašau, bei pripažįstu, kad nepagalvojau.

Todėl prašau ir iš Jono to paties – stengtis galvoti, prieš kalbant, žadant ar darant ir kokias tai pasekmes turės. 

Aš matau, kad Jonas yra atviras su manim, nieko neslepia. Darau prielaidą, kad manimi pasitiki, o kai pasitiki – jaučiasi saugus, o kai jaučiasi saugus – jis nori daug su manim būti ir daug su manim kalba ir papasakoja, o kai kalba ir pasakoja – tai juk akimirkos suprasti ir žinoti jį, o kai supranti ir žinai – tada kuriasi toks santykis, kurio nesugriauna, net mažesni ar didesni pasipykimai kasdienybėje.

Gražaus savaitgalio su tais, su kuriais saugu ir gera :)