Apie prasmę būti

Gili žiema šiemet kažkaip sutapo su kalendorine "viduržiema". Kaip ir kiekvienais metais, šiemet neišimtis, žiemą kažkaip sulėtėji, šiek tiek apsikuiti, lyg ir ne tiek energijos ar užsidegimo veikti, lyg kokie meškinai užmigę žiemos miegu. Tiesiog būni. Stebi. Geri viską į save. Daug galvoji. Lyg ir norisi padidinti apsukas, tačiau tiek kūnas, tiek širdis - pasako STOP. Savaip. Pavyzdžiui ligomis. Kai forsuoji - taip ir nutinka. Nors žinai, vistiek bandai apgauti gamtą :) nepavyko.

Šiemet ligų periodas kaip niekad daug atvėrė. Aš tikiu, kad ligos pasako daug. Tai lyg kūno signalas, kad kažkas ne taip. Nervai, stresas, įtampa, nuovargis. Kaip kūnui kitaip pasakyti, kad "ei žmogau - stoooop".

Kad ir kaip nesinori atidėti savo gyvenimo, tiesiog imi ir sustoji, imi ir būni, nes sergančio kūno nepriversi niekaip veikti. O ir savijauta prašo elgtis ramiai, norisi gulėti, taigi turi vienintelį pasirinkimą - būti. O kai serga tavo vaikas, nuolat perkratai mintis kurioje vietoje jis "atkrito"? Ar trūko poilsio, o gal dėmesio, o gal patyrė per daug streso? Sakysit, o kam apkrauti mintis tokiais dalykais? Juk normalu, kad serga, virusai siaučia. Na, man nėra normalu, kad vaikas serga. Organizams reiškia kažko neatleikė. Mano Jonas iš esmės yra stiprus, turi stiprų imunitetą. Galima sakyti šį sezoną, susirgo pirmą kartą, nors ir darželį lanko ir turi kontaktą su kitais žmonėmis ir valgo ne visada subalansuotą maistą ir vitaminų papildomų negeria. Taigi kai jis suserga stipriau - tam labai dažnai yra priežastis.

Ir tas priežastis aš pamačiau būtent tada kai jis pradėjo sveikti. Kai dar prieš kelias savaites, sakiau va čia jau mūsų nesusikalbėjimo riba, nes nežinau kaip dar kalbėtis, kad išgirstų, kai pyktis tapo nevaldoma emocija namuose, kai nepasitenkinimas buvo viršijęs mano visas įsivaizduojamas karteles, kai surasti atsakymo, kas nutiko Jonui aš nebegalėjau. Kai Jonas mačiau desperatiškai bandė ramintis, bet vaikščiojo toks įelektrintas, kad tikrai mačiau elektros iškrovas virš jo galvos. Kai viskas netenkino, viskas buvo blogai, veiklos nedžiugino, viskas atsibodo, kompanija netenkino, o vienam būti irgi nesinorėjo. Tuomet pakilo temperatūra.

O tada aš pamačiau. Nes tai buvo akivaizdžiau, nei akivaizdu. Jonui tiesiog trūko miego ir poilsio (ligos metu per parą jis miegojo po 14 valandų), jam tiesiog reikėjo pailsėti nuo darželio ir vaikų, jam trūko nuoširdaus ir nepertraukiamo dėmesio iš tėčio, kuris pusę ligos leido su juo. Jonui trūko atvirų, rimtų ir linksmų pokalbių su mama. Jis buvo išsiilgęs apsikabinimų, mylavimų ir paglostymų. Jis tiesiog prašė su juo būti. Apsikabinus. Ir mes buvom. Ir įpusėjus ligai, Jonas iš dygliuotuko, pavirto į pūkuotuką. Nuoširdžiai nepamenu, kada jis tiek juokavo ir juokėsi, kada jis tiek pasakojo, kalbėjosi ir diskutavo. Nesusikalbėjimo nebeliko, nes nebeliko situacijų, kuriose nesutardavom. Pyktis atsitraukė, net ir tokiose situacijose, kuriose dažnai jau laukdavai emocijų tornado. Į namus grįžo ramybė ir meilė. Ta garsi meilė, kurią palydėdavo "aš tave myliu mamyte", "nu kokia tu faina, apsikabinam" ar "kaip man gera tave apkabinti, kad galėčiau sėdėti taip visą dieną".

Ligos pabaigoje jau pradėjau girdėti, kaip Jonas pasiilgo darželio ir draugų, kas mane labai pradžiugino, nes paskutinius mėnesius girdėdavau, kaip jis nenori į darželį, o kėlimaisi rytais panašėjo į egzorcizmo seansus. :)

Kiek nedaug tereikia, ane? Tiesiog prasmingai pabūti. Reikia mokytis mokytis ir dar kartą mokytis, prasmingai pabūti tiesiog kasdienybėje, nelaukiant ligų ar kažkokių kitokių krizinių situacijų. Tos krizinės situacijos mūsų gyvenime taip pat signalas. Jos lyg ir parodo, kad reikia kažką paleisti, perprogramuoti smegenis ir judėti kitaip. Toks jau tas gyvenimas. Jei skaitytume ženklus - būtų išties lengviau.

Lengvo visiems buvimo ir peržiemojimo. Nesirkit ;)