Mamyte, o aš žinok turėsiu kaimą!

Aš nepamenu, ar vaikystėje turėjau įsivaizduojamų draugų (reikės paklausti mamos), tačiau mes jau beveik metus gyvename su Jono geriausiu draugu Pauliumi, kuriam greitai 15 metų ir jis moka vairuoti traukinį. Mes klausomės apie Jono kaimą, kuriame yra 2 kombainai, 3 traktoriai, pora džipų ir kelios lengvosios mašinos, kuriame Jonas augins vištas, kiaules, agurkus, braškes ir kuriame stovės didelis namas, kuriame ir mes turėsime kambarį. Kai atvažiuosime į svečius Jonas sake pavėžins savo džipais ir pavaišins skania vakariene, kurią ir turėsiu pagaminti aš :)

Šis fantazijos žaidimas prasidėjo praeitą vasarą, pasisvečiavus pas giminaičius labai šiltoje ir mieloje sodyboje kaime. Sodyba tikrai ne kaimo turizmo, tuo labiau visai be patogumų, bet turinti labai šiltą aurą. Kaimą sudaro vos keli namai, o aplink plyti milžiniški kukurūzų laukai, aplink važinėja traktoriai ir kombainai (kurie Jonui buvo kaip stebuklas, nes kurgi nebus, kai pirmą kartą gyvenime jie pravažiuoja tau pro nosį), yra daržas, obelų ir tiesiog ramybė ir tyla.

Nuo tos viešnagės, Jonas oficialiai paskelbė, kad turės kaimą, kuriame gyvens. Man tai pasirodė labai žavi idėja ir aš tiesiog pradėjau jo istoriją plėtoti klausimais, o kas dar bus kaime, kaip atrodys namas, ar augins ką nors ten Jonas ar mus priims į svečius. Galvojau, kad tai įspūdžių aidas, po pabuvimo kaime ir išsisėmus temai, ji bus pamiršta. O bet tačiau, šią temą rutuliojame jau beveik metai ir tikrai ne mes esame iniciatoriai. Neilgai trukus, kaime apsigyveno ir geriausias draugas Paulius, kuris gyvena šalia, vėliau Jono istorijoje atsidūrė jo ir Pauliaus pusbrolis, kuris ten padeda viską prižiūrėti.

Jonas bet kurį naujai sužinotą gyvenimo faktą įpiną į savo kaimo istoriją, tarkim Jonui pasakojame apie teises vairuoti transporto priemonę, kad reikia mokytis vairuoti skirtingas transporto priemones ir tuomet įgauni teisę jas vairuoti, tuomet Jonas klausia ar sunku vairuoti traukinį? Ir po to seka, kad  žinai mamyte, o Paulius moka vairuoti traukinį. Arba Jonas klausia, mamyte, koks čia augalas, o po kelių minučių jau girdim istoriją, kaip jo kaime augs šis augalas. Vakar istorija pasipildė nauju faktu - ten kur gyvens Jonas ir dabar gyvena Paulius nevažinėja visuomeninis transportas ir jei nori pasiekti namus, reikia važiuoti per mišką, o tada privažiuoji (namo mes visada grįžtame per mišką). Dargi sakė, kad jo kaime statys didelį prekybos centrą, iškirtus medžių kažkiek miške. O tame centre bus 2 kavinės: viena suaugusiems, kita vaikams, viena šalia kitos, kad tėvai galėtų pakviesti vaikus, jei reikėtų (vėlgi asociacija su kavinėmis, kuriose yra žaidimų kampai vaikams) ir dargi bus diiiiiidelė žaislų parduotuvė. Mane žavi ši istorija, nes Jonas absoliučiai nepamiršta jokių detalių, jokių, apie kurias kalbėjome dar rudenį, toks jausmas, kad jis su ta istorija gyvena. Na o aš mielai to klausausi ir padedu plėtoti.

Vienu metu sukirbėjo mintis, kaip ten su tais įsivaizduojamais draugais ir tokiomis detaliomis fantazijomis? Natūralu, kad kažkuriuo etapu suabejojau ar skatinti tas fantazijas ar leistis kartu su jomis, o gal bandyti grąžinti vaiką į realybę? Tačiau visa perskaityta literatūra šiuo klausimu byloja tik apie tai, kad stebint ir klausant apie įsivaizduomą pasaulį ir draugus, tai atneša mums labai reikšmingą žinią apie tai, kad vaiko vaizduotė yra turtinga, svarbi ir puoselėjanti jo asmenybę. Pagal visus tyrimus, tokie fantazuojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį. Sunerimti anot literatūros reikėtų tuomet, kai pastebi, kad, dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas. Kitaip tariant, kai vaikas turi ne įsivaizduojamų draugų, bet įsivaizduojamų priešų.

Taigi su Jono socializacija problemų kaip ir nėra. Nors Jonas ir kuklus su suaugusiais ir jam reikia laiko prisijaukinti juos, prisijaukinus tampa didelis visų draugas, o darželio grupėje vienas aktyviausiai bendraujančių ir aktyviausiai mezgančių kontaktą vaikų, turi daug draugų. Kieme ar kitoje viešoje vietoje jam nėra problemų užmegzti kontaktą su kitais vaikais. Vaikus prisijaukinti jam nereikia daug laiko. O ir fantazijos atklysta ne kiekvieną dieną, o jei kiekvieną dieną - užtenka pasikalbėti su juo, išklausyti jas, parodyti susidomėjimą ir mes grįžtame į realybę. 

Nežinau kur ši istorija mus nuves ar į ką išsirutulios, tačiau man kažkodėl ramu dėl jos. Gal todėl, kad ji graži, gal todėl, kad Jonas užsidegęs apie ją, galbūt todėl, kad man labai gražu fantazijų pasaulis, o gal gi dėl to, kad Jonas toje istorijoje fiksuoja viską ką sužino ir išmoko naujo. 

Na o Jūs turėjote įsivaizduojamų draugų? Nes aš nepamenu ir man dabar labai smalsu išsiaiškinti.

Linkėjimai,