Gyventi kitų gyvenimus lygu/nelygu būti savimi?
Kiek daug iš Jūsų per dieną susimąsto apie tai kaip kiti (aplinkiniai)
gyvena? Kiek iš Jūsų per dieną pasako ką nors apie kitų (aplinkinių) gyvenimą?
Kaip dažnai kažkas iš Jūsų per dieną naudoja epitetus apie aplinkinius
„kvailiai“, „neišmanėliai“, „išpuikę“, „nesirūpinantys šeima“, „ėdrūnai“,
„savimylos“, „tinginiai“, „galvojantys tik apie save“ ir t.t. ir pan. ? O kaip
dažnai aplinkiniams sakome „na aš nesuprantu, kaip tu taip gyveni“, „na man tai
nepriimtina, kai tu taip kalbi“, „na kaip tu čia apsirengęs“, „kiek gali
valgyti?“, „kaip tu aprengei vaiką, juk jis sušals“, „tu nemaitini pati, tai
juk neturėsi ryšio su vaiku“, „aš tai nesuprantu, kaip galima eiti su draugais
į miestą, juk tu mama“ ir dar daugiau?
Jei atvirai – jau senokai stengiuosi (pabrėžiu, stengiuosi) to nebedaryti
ir kuo toliau tuo labiau pavyksta. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mes
nuo mažens augame aplinkoje, kur yra nerašyta teisė vertinti kitų gyvenimus ir
tuo pačiu- natūrali baimė „ką kiti pagalvos“. Ar neabsurdiškas ratas? Lyg ir
bijome, kad kiti apie mus pagalvos (ne duok Dieve) blogai, kad kiti apkalbės,
kad kiti mus vertins, o patys tai darome išsijuosę. Ir dažniausiai vertiname iš
neigiamos pusės. Ir dažniausiai ieškome kur pakritikuoti bei pamokyti.
Dažnai galvoju, o kodėl mes tai darome? Norime išaukštinti save prieš kitą,
lyg parodyti, koks mūsų gyvenimas yra puikus, lyginant su kitų? O gal kaip tik
atvirkščiai – norime paslėpti savo gyvenimo nepilnavertiškumą, stengiantis
sumenkinti kito gyvenimą?
Jei kapstant giliau, o kam išvis to reikia? Kam gyventi kito gyvenimą, t.y.
koks gi skirtumas, kaip Marytė ar Petras gyvena, kokią duoną valgo, koks jų
laisvalaikis ir kaip jie vaikus augina? Kodėl tai turi būti taip svarbu ir
turiu skirti laiko ir dėmesio diskutuoti „ kaip jie taip gali gyventi?“, jei
tai niekaip neliečia mūsų?
Nuoširdžiai, su šiuo reiškiniu labiausiai susidūriau būdama motinystės
atostogose ir daug laiko leisdama namuose, bei aplinkoje su žmonėmis,
turinčiais tuos pačius interesus. Juk žmonės linkę burtis į grupes, kad
pasidalinti patirtimi, kad turėtų apie ką kalbėti ir paklausti patarimo, o gal
net pasiguosti. Iš pat pradžių priklausyti kažkokiai mamų bendruomenei buvo
išties smagu, tačiau dabar jaučiuosi pavargusi nuo nuolatinių vertinimų,
lyginimų, pamokymų, pamokslavimų, neigiamumo. Ir tai buvo visur: forumuose,
kieme, susitikimuose. Tendencija išlieka visur, nekalbu tik apie savo kiemą. Aktyvi
buvau daugelyje skirtingų mamų bendruomenių. Kodėl mamos susitikusios pirmą
kartą, neklausia, kaip sekasi, o klausia, ar maitini pati, kokios firmos
kombinezonu apsirengęs vaikas, ar jau kalba, kiek kalba, o vėliau pasipila „o
vat mano vaikas...“. Kai tokį sakinį išgirsdavau, pabaigdavau jį, dar net
nepradėjus „...toks pats nuostabus kaip mano ir visų kitų“. Dažniausiai
bičiulystė baigdavosi, nes suprasdavau, kad daugiau apie nieką negaliu kalbėti,
nebent toliau lyginti vaikus. Beje, yra ir neprasidėjusių bičiulysčių ir
pokalbių, nes jau artėjant prie naujo mamyčių būrelio, jau girdi apkalbas apie
ką tik sutiktą kitą mamą, su kuria prieš minutėlę, taip maloniai visos
bendravo. Ir būtent su tais epitetais, kaip mano straipsnio pradžioje.
Negaliu absoliutinti, o ir nenoriu, nes sutikau labai nuostabių moterų su
kuriomis dienos neprailgo. Ne tik moterys-mamos tokios yra. Tokio tipažo žmonių sutikusi esu visur, net
ir artimiausiame savo rate. Girdėti „na aš nesuprantu, kodėl tu nekalbi“,
„nesuprantu, kodėl tau sunku pasakyti“, „nesuprantu, kodėl tu kiekvieną vakarą
skaitai“, „na kodėl tu tokia užsispyrusi“, o kiek paslėptų „įkandimų“
bendraujant teko išgirsti turbūt nesuskaičiuočiau, pradedant „tai ką tavo
vaikui dar pampersų reikia?“, „o tai ką tu palieki vaiką seneliams, vien tam
kad mieste pasilinksmintum? Aš taip negalėčiau“, baigiant „o tai ką tau sunku
išsilaikyti teises?“, „aš tai niekada taip nesielgčiau, bet aišku čia tavo
pasirinkimas“ ir t.t.
Žinokite, pavargau nuo tokio bendravimo. Su mamomis bandžiau kovoti kitokia
bendravimo forma, ale bandžiau rodyti pavyzdį, kas yra diskutavimas, o ne vertinimas
kitų gyvenimo. Su aplinka bandau kovoti tiesiog nieko neatsakydama, nes į
klausimą, „nu aš nesuprantu, kaip tau įdomu žiūrėti tą filmą?“ arba „nu kiek tu
gali sėdėti tame telefone sulindusi?“ neturiu nuoširdaus atsakymo. Teisintis
nenoriu, o tokie klausimai, kaip tik ir sukelia natūralų norą aiškinti, kodėl
aš skaitau straipsnius telefone („sulindusi į telefoną“), kodėl aš žiūriu vieną
ar kitą filmą („kaip tau įdomu žiūrėti tą filmą?“), tuo labiau koks kitų
reikalas kiek, ko ir kaip aš veikiu, tai juk mano gyvenimas ir mano
pasirinkimai. Ankščiau labai jautriai tokius dalykus priimdavau, dabar tiesiog
kelia nemalonų susierzinimą, vien todėl, kad nesuprantu kas vyksta. Vis dar
nesuprantu.
Ar mes nemokame daugiau kitaip būti su savimi, tik lygindami save per kitų
prizmę? O gal nemokame apie nieką kitą kalbėti, kaip tik vertinti ir bandyti
parodyti koks visgi mūsų gyvenimas nusisekęs. O gal per daug esame susikaustę
ir nepasitikime savimi, bei savo sprendimais, todėl būtina visiems įrodinėti,
kad „va o aš tai...“?
Aš nuoširdžiai rami dėl savo pasirinkimų gyvenime ir man visiškai nereikia
nieko niekam įrodinėti, aiškintis ar jaustis nesmagiai. Tą privalau daryti tik
prieš save. O kitų gyvenimai man įdomūs tik tiek, kiek jie duoda man ir mane
liečia. Man tikrai įdomu, kodėl kažkas pažiūrėjo tam tikra filmą, bet ne todėl,
kad sumenkinčiau jų pasirinkimą, o tik todėl, kad galbūt aš jį irgi pažiūrėsiu.
Man tikrai įdomu kaip sekasi kažkam auginti savo vaikus, ne todėl, kad
palyginčiau su savo vaiku, o vien todėl, kad kartu pasidžiaugčiau, o gal ir
paklausčiau patarimo. Man tikrai įdomu kodėl draugė neatrašė man žinutės tą
vakarą, bet ne todėl, kad apkaltinčiau jog apie mane negalvoja, o kad
įsitikinčiau ar nieko rimto neatsitiko. Man tikrai įdomu kodėl mano vaikas taip
susinervino, bet ne tam, kad jį kaltinčiau ir lyginčiau su kitais vaikais, o tam
kad žinočiau kaip jam padėti. Man tikrai įdomu kaip koks „kelių gaidelis“ gali
turėti teises, jei ką tik nušlavė visą stotelę pilną vaikų, ne todėl, kad
tiesiog įdomu kriminalinės naujienos, bet siekiant kad tokie atvejai nepaliestų
manęs ir mano vaikų. Man tikrai įdomu, kaip jaunos gražios merginos pumpuoja save
silikonais, ne todėl kad man rūpėtų jų pačių gyvenimas iš esmės, o todėl kad norisi
apsaugoti jaunas mergaites, nuo informacijos, kaip tai yra šaunu ir kokia tai
siekiamybė
Man gyventi kitų gyvenimus nelygu būti savimi. Palikime kitus su savo
pasirinkimais, o patys būkime savimi ir leiskime kitiems tokiais būti. Dalinkimės
pozityviais dalykais ir pastebėkime teigiamus dalykus. Neaiškinkime, kaip gyventi
kitiems, o gyvenkime ir rodykime pavyzdį. Tai įkvepia ir formuoja jaunąją
kartą.
Jei norite įkvėpimo, pasisemti minčių, bei pasidalinti kylančiomis mintimis
apie tai, kaip būti savimi, bei kur savęs ieškoti, kviečiu sekti socialinį
projektą „Būti savimi“ facebook paskyroje BAMBAfoto.
Pats BAMBAfoto gimė iš noro sekti savo svajonėmis, noro daryti tai kas
malonu, noro dalintis ir keisti pasaulį savo darbais ir idėjomis, o projektas
gimė iš diskusijų ir minčių apie žmones, kurie bijo būti savimi, nes gyvena
visuomenėje, kuri klijuoja etiketes, nustato normas, ribas, taisykles, aiškina,
kas yra teisinga, o kas ne.
Susitikime BAMBAfoto erdvėje ir tapk herojumi, kuris pasidalins arba
skaitytoju, kuris skaitys.
P.S. beje, BAMBA buvo antrasis Jonuko žodis, po MAMA :)
Komentarai
Rašyti komentarą