Mes sveiki sugrįžę namo :)

Naujais metais sau viduje prižadėjau nors truputuką grįžti prie rašymo. Prisipažįstu atvirai - pasiilgau to ir karts nuo karto man to taip reikia. Prisikaupia, minčių, idėjų, žodžių ir bac imi ir parašai ir lengva ir tuščia galvoje patampa kitoms naujoms idėjoms ir mintims. O dabar 8 mėnesius (taip taip, pažiūrėjau, kad paskutinis blog'o įrašas buvo taip seniai) tyla ir ramybė pirštuose. 

Kas manęs gerai nepažįsta, esu iš tų, kurie kartais turėtų gauti spyrį į sėdimąją, kad pradėtų savo tikslus įgyvendinti. Taigi ir šiandien, apsilankius Mamyčių klubo komandai namuose, mane užplūdo sentimentai, prisiminimai ir toks keistas niežėjimas pirštų galiukuose.

Pasižiūrėjau į tą prieš akis gražiai stovintį Mamyčių klubo metų apdovanojimą "Metų plunksna - 2014" ir nesusilaikiau. Taigi, štai ir mes. Mes grįžom. 

O kiek visko įvyko. Visko tiek daug, kad tie 8 mėnesiai viduje atrodo lyg kokia savaitė ir tiek daug, kad prisiminimus reikia tikrintis nuotraukose ir atminties stalčiukuose.

Taigi po turputėlį iš iš eilės. 2014 metų gegužės 16 dieną, Jonukui suėjo 2 metai. Atšventėm ne taip trankiai kaip norėtume, bet artimiausių žmonių kompanijoje ir Jonukas taip padaugino torto, kad mano kolegos sakė, jei jau 2 gimtadienis švenčiamas taip, tai mes norėtume sudalyvauti ir 18 :) taigi taigi to torto buvo per daug ir pirmasis skaudus atradimas - Jonukas alergiškas riešutams, kurių torte buvo apstu, taigi visa kita diena lovoje ir draugaujant tik su vandeniu.

Jonukui sulaukus tokio garbingo amžiaus, man atėjo laikas vėl grįžti į darbus. Tas laikas ėjo po truputį, tikslingai ir su noru. Niekas nevertė manęs ten eiti, bet jau gerus porą mėnesių iki to, jaučiau, kad jau laikas, MAN laikas. Buvau nusiteikusi skeptiškai, galbūt todėl į darbus grįžau per porą savaičių :) - pirmasis pokalbis dėl darbo ir iškarto priimta. Sprendimus reikėjo priimti greitai, todėl streso ir įtampos buvo daug. Adrenalino ir sumišimo dar daugiau. Vėl pokyčiai. Tokiomis akimirkomis supranti, koks visgi žmogus tvarinys, pasiduodantis ir imlus rutinai, bei sunkiai pasiduodantis pokyčiams. Bet nėra to blogo, ko neišsprendžia šilta vonia (kaip aš sakau) :) visi pokyčiai tik į gera (vis dar taip manau).

Dieną prieš, kai jau reikėjo išeiti į darbą, vyrą partrenkė automobilis, taip atimdamas galimybę jam laisvai judėti 4 mėnesiams. Sprendimus reikėjo priimti dar greičiau, nors galva tokiomis akimirkomis nedirba visai. Jonas auklės nepripažįsta, vyras judėti negali, o aš net nežinau tiksliai ar išvis noriu kur nors eiti, tuo labiau į darbą. Bet vėlgi - nėra to blogo, ko neišspręstų taurė mėgstamo raudono vyno ir pasimėgavimas šiltu vasaros vakaru balkone :) Išgyvenome ir tai. Net juodžiausioje akimirkoje, išeitis visada yra.

Taigi Jonukas 4 mėnesius leido su tėčiu namuose + turėjome dar 2 papildomas rankas pagalbos. Kaip vyras pasakytų, pagaliau pajaučiau tai, ką tu veikei 2 metus namuose. Pasikeitė viskas: tėčio ir sūnaus ryšys, Jonuko prisirišimas prie mamos, mamos psichologinė būsena vėl realizavus save profesinėje srityje, taip pat mamos laisvo laiko kiekis.

Reikėjo išmokti gyventi kitaip, o mes ėmėm ir išmokom. Ir tai užtruko, tik kokius pora mėnesiukų Jonuko zirzeliavimų, nesusikalbėjimų, nuovargio, įvažiavimo į naują ritmą ir pripratimo, kad bus taip ir ne kitaip. 

O tuomet atėjo vasara, su visais nuostabiais savo prieskoniais: baidarėmis, kelionėmis, jūra, kaimu, gamta, zoologijos sodu, pirmomis atostogomis be tėvų, pas senelius. Aišku viskas lėčiau, dėl suvaržyto judėjimo, bet viskas realu ir taip kaip būna tik vasarą.

Vasarą Jonukas pagaliau išsikraustė į savo kambarį. Ir mūsų didžiam nustebimui, puikiai prisijaukino savo naująją lovą, padėjo mums surinkti baldus, sudėlioti žaislus į jų naujas vietas ir paversti buvusią "sporto salę" (kaip mes vadinom), jaukiu žaidimų kampeliu. Betgi, miegas naktimis vistiek nepagerėjo. Nors pipiras užmiega ir savo lovoje, apie vidurnaktį autopilotu atitipena iki mūsų lovos ir patyliukais krenta kryžium į vidurį, bei parpia toliau. Būna naktų, kai mes to net negirdim ir tik paryčiais atrandame jį miegantį šalia jau gerokai atvėsusį. Buvo keli kartai, kai su savim ir kaldrą atsitempė, bet užsikloti vistiek nebepajėgė :) taigi miegam taip ir toliau. Kol kas gerai ir kol kas mums taip tinka.

Taigi taigi taigi atėjo ruduo su dar vienu lauktų iššūkiu - DARŽELIS. Taip lauktas ir kartu nelauktas. Stengiausi nerimus vyti šalis ir nusiteikti realistiškai - t.y. kaip bus, prie to prisitaikysim ir darysim kad būtų tik geriau, bet mūsų dar vienam didžiam nustebimui, viskas vyko žyyymiai geriau nei mes tikėjomės. Baiminomės, kad Jonukas nepaleis mamos, o paleido, baiminomės, kad neužmigs darželyje be mūsų migdymo - bet jau trečia diena pats užmigo be jokių problemų, baiminomės, kad nepripras, ar dar velniai žino kokie baubai bus, bet ėmė ir priprato...per savaitę. Baiminausi galu gale, dėl to, kad daug sirgs (nes praeitą žiemą sirgo nesustodamas), bet vat ėmė ir pralankė, mėnesį...antrą...trečią...ketvirtą ir sirgo tik 2 kartus smarkiau, bei kelis kartus apsisnargliavęs buvo.

O vėliau atėjo ir kalėdos, su kalėdų seneliu, kurį pirmą kartą realiai pamatė Jonukas, daug dovanų, jautrių išgyvenimų ir vėl išbandymų.

Paskutiniais mėnesiai, viskas klojosi kaip per sviestą, netgi sau pagalvojau, kad štai ir vėl viskas stojosi į vėžes, nes tikrai taip ir jaučiausi: rami, viską valdanti, atsipalaidavusi, pokštelėjo dar vienas išbandymas - trejų metų krizės užuomazgos ir prieraišumo krizė. Mano kantrybei tai amžiaus išbandymas, ne kitaip, bet nieko, dabar jau tvirtai žinau, kad ir tai išgyvensime.

O Jonukas auga kaip ant mielių, puikiai atrodo ir turi dar "mielesni" raguotą charakterį. Kalba nesustodamas, o ypatingai kai nori apginti savo nuomonę Mėgstamiausi žodžiai "aš pats" ir "noriu", tačiau šiuo metu labai intensyviai mokosi stebuklingo žodžio "prašau". Dargi moka skaičiuoti angliškai iki 10, bei visas mašinų markes, geriau už mamą. Ir išvis, kažkas paspaudė fantazijos įjungimo mygtuką ir girdime tokių istorijų, kokių negirdėję. Labai myli Kakę Makę, kurią mama jau moka beveik mintinai ir buvom sulaukę namuose jau netvarkos nykštuko, kuris jau pažadėjo grąžinti paimtus žaislus, nes intensyviai mokomės susitvarkyti žaislus.

Taip ir gyvename, bandydami spėti paskui lekiančias dienas ir vis greičiau augantį Jonuką. Kaip ir niekas nepasikeitė, tik patirties, išgyvenimų, emocijų ir išminties daugiau.

Linkėjimai visiems ir su naujais metais. Tikiuosi niekas daugiau nepasižadėjo šiais metais, tokių romanų rašyti, kaip aš :) na niekaip neišeina kitaip, nors tu ką...šitai turbūt nepasikeis... :)