Motinystė tai yra meilės kalba, kuri padeda užauginti žmogų!

 Artėjant šių metų Motinos dienai, aš supratau, kad tai bus pirmoji MANO diena, MANO šventė. Ir dar iki galo nesuprantu kaip apie tai jaučiuosi ir tuomet man topteli, kad aš vis dar iki galo nesuprantu kaip jaučiuosi būdama MAMA. Ar aš iki galo įsisamoninau šią rolę, šį jausmą, šį būvį? Geras klausimas sau...

Kai pastojau, aš iki pat gimdymo gyvenau lyg sapne, savo suvokime. Aš negaliu pasakyti, kad realiai iki galo suvokiau kuo aš tampu. Kiekvieną rytą, priglaudusi rankas sau prie pilvo ir pasisveikinusi su jo gyventoju, save tikindavau, kad štai čia auga žmogus, o aš tuoj tapsiu mama, bet tai neveikė. Kažkur pasąmonėje aš tikrai tam ruošiausi ir netgi puikiai suvokiau kam ir žinojau, kad taip gamtos sudėta, kad moters kūnas ir protas ruošiasi tam, o pati kaip asmenybė buvau labai pasimetusi.  

Buvau labai irzli ir mano hormonai mane žudė, buvau labai priekabi, nes norėjau sumoedeliuoti vaikučio atėjimą taip kaip tuo metu man atrodėl geriausia, buvau pikta, kad nebevaldau savo kūno, buvau pasimetusi, nes bijojau to kas manęs laukia. Bet tuo pačiu su kiekviena diena aš rimau ir sukausi į savo mamišką kamuoliuką ir lindėjau kaip meškutė savo guolyje ir laukiau laukiau laukiau to stebuklo, to nežinios išaiškėjimo, to mažo žmogeliuko, kuris turėtų mano gyvenimą apversti milijoną kartų, tą turbūt vienintelį žinojau 100 procetų :)

Tik dabar suprantu, kad nesvarbu kaip moteris ruošiasi vaikučio atėjimui, bet žinia, jog ji laukiasi, vistiek ją išmušą iš vėžių, nesvarbu kiek moteris ruošiasi savo gyvenimo pokyčiams, vistiek tie pokyčiai būna velniškai sunkūs, nesvarbu kiek moteris ruošiasi mažylio priežiūrai ir auginimui, vistiek tai būna vieni didžiausių iššūkių gyvenime. 

Tačiau be to, nuo tos dienos, kai sužinai kad tavo pilvelyje apsigyveno nauja gyvybė, netikėtai ir iš niekur atsiranda begalinis laimės ir ramybės jausmas. O gimus stebuklui - aplanko nenusamokmas, nenuginčijamas ir nepamatuojamas meilės jausmas. Tu įsimyli tą mažulytį žmogiuką tokia meile, kokios niekada niekam nejautei. Tuo metu jautiesi, lyg taip ir turėjo nutikti. Tuo metu nesuvoki iš kur tai, bet vėliau supranti, kad taip gamtos sudėliota. Moteriai juk lemta tapti mama.

Kažkur skaičiau, kad moteriai auginti vaikus tai yra 49 % rūpesčio ir 51 % džiaugsmo ir ta 1 % persvara prie džiaugsmo ir yra motinystė kuri nusveria šį procesą į geresnę pusę. Aš ruošiausi, daug skaičiau, tačiau iki galo nebuvau pasiruošusi Jonuko atėjimui, tačiau tuo pačiu metu buvau rami, nes žinojau, kad man taip skirta.

Šiuo metu gyvenimą skirstau prieš Jonuką ir po Jonuko gimimo :) Gyvenimas prieš Jonuką buvo lengvai nerūpestingas su daug spontaniškumo, laisvo laiko ir lengvų pasirinkimų, o su Jonuko atėjimu viskas pradėjo keistis. Man buvo labai sunku. Laikiausi įsikibusi į praeitį ir nenorėjau jos paleisti, kol vieną dieną tiesiog supratau, kad man jos nebereikia. Norėjau nerūpestigumo, norėjau vakarėlių, norėjau užsiėmimų, norėjau savo darbo, norėjau naujų pažįstamų, norėjau bendravimo su žmonėmis, tačiau laikui einant supratau, kad tai tik sentimentai tam ką aš turėjau o dabar man to nebereikia, nes tą pakeitė vidinė ramybė, tavo vaiko šypsena, apkabinimas skirtas tik tau, pirmas ištartas žodis - MAMA, neapsakomas reikalingumo jausmas, begalinis noras būti šalia kiekvieną sekundę, knygučių skaitymas, mokymasis vaikščioti, pasivaikščiojimai kartu ir ta nenusakoma, betarpiška meilė.

Kartais kai jau nebegali pakelti tų bemiegių naktų ir sustapdyti riedančių ašarų, nebegali pakelti tos nežmoniškos atsakomybės, nusibosta rutina, kuri yra sustyguota iki menkiausios smulkmenos, norisi viską mesti ir bėgti ir pagalvoji, o kam man tai? Bet pamačius savo vaiko šypseną arba apkabinus jį kai jam skauda, suprasti, kad tik tu viena jam reikalinga, mintyse plaki save už tokias mintis ir kažkur pradingsta žodžiai "negaliu", "nebenoriu", "tingiu". 

Negaliu patikėti kiek motinystė išmokė ir vis dar moko mane. Visą gyvenimą galvojau kad ką čia reiškia auginti vaikus, juk įsimetei vaiką į vežimuką ir gyveni tokį gyvenimą kaip visada - keliauji, lankai draugus, vakaroji mieste, dalyvauji vakarėliuose. Ir tik kai susilaukiau Jonuko susivokiau, kad nė velnio aš nesupratau. Juk tavo norai nueina ne į antrą, o į penkioliktą planą ir nori daryti tik tai ko reikia vaikui, o jam nereikia žmonių, jam nereikia miesto, jam nereikia vakarėlių, triukšmo ir kelionių, jam reikia saugios ir ramios aplinkos ir mamos glėbio, kad ir visą dieną. Vaikui reikia buvimo šalia, kantrybės ir paskatinimo, bei atliepimo į jo poreikius, netgi jei tai būtų nešiojimas ant rankų visą dieną. Taip, motinystė yra kažko atsisakymas ir nuolatinis mokymasis ir nuolatinis savęs atradimas ir tai skamba kaip sunkus darbas, bet man asmeniškai patinka to vadinamo darbo ir pastangų rezultatas, nes tokio atlygio aš nesu dar gavusi gyvenime. Tai kažkas daugiau už visą ką esi gavęs kito atlygio gyvenime kartu sudėjus. Ir girdėdama iš žmonių, kurie neturi vaikų, pamokymų vaikų auginimo tema, pamąstymų "o ką čia reiškia auginti vaikus", "taigi patys kalti, kad negalit kažko daryti" jau nebepykstu, nes pati taip pat galvojau :) 

Motinsytė tai yra beprotiška atskomybė, sunkumai, rūpestis, darbas, bet tuo pačiu tai savo gyvenimo įprasiminimas, nes savo vaike tu matai tai ką pats į save dėjai metai iš metų, ko pats išmokai, ką pats supratai, ką pats patyrei, ką pats jauti, kaip tai parodai ir koks tu pats esi.  Motinystė tai yra meilės kalba, kuri padeda užauginti žmogų!