Jonukas turi angelą sargą

Viskas turbūt prasidėjo seniau, kai aš laukiausi, mes tvirtai žinojome, jog Jonuką auginsime katalikiškai, todėl kai gimė Jonukas, mintis po truputėlį užvaldė Krikšto sakramentas.

Aš labai norėjau pakrikštyti Jonuką, kai jis dar mažuliukas, nes tokie mažuliukai su baltais rūbeliais bažnyčioje man atrodo kaip maži angeliukai, nusileidę iš dangaus.

Taigi jau kai praėjo mėnuo po Jonuko gimimo, su vyru sprendėme dilemą, ar Jonukui šventę rengti dar šiais metais, kas reiškia, kad buvo likę kokie geri trys mėnesiai (juk vėlų rudenį jau labai šalta būtų), ar šventę rengti kitais metais, kas reiškia, jog Jonukui bus virš metų.

Aš dėliojau argumentus už, vyras skaičiavo šeimos finansus ir visgi apsisprendėme šventę rengti šiais metais. O tai reiškė krikštynų organizavimą ir papildomą veiklą man.

Svarbiausi sprendimai buvo priimti iš karto, t.y. nusprendėme dėl Jonuko krikšto tėvelių, kuriais pakvietėme tapti labai artimus mūsų šeimai žmones, kurie yra laiko patikrinti ir kurie su mielu noru prisiemė šią atsakomybę.

Vėliau nusprendėme dėl bažnyčios ir susitarėme su kunigu Ričardu Doveika dėl datos ir detalių. Taigi prieš akis laukė pačių maloniausių smulkmenų organizavimas. Pradžioje tai atrodė menkniekis, tačiau nesinorėjo paprasto giminių susiėjimo, norėjosi jaukios ir smagios šventės, kad būtų ką prisiminti ir papasakoti Jonukui kai paaugs.

Pirmiausia reikėjo pasirūpinti krikšto rūbeliais Jonukui, labai norėjau megztų, todėl įnirtingai įnikau į internetą ir ieškojau, kas galėtų tokius numegzti, nes pačiai eksperimentuoti buvo nedrąsu, o ir laiko nedaug buvo likę, kad tuo užsiimti, taigi netikėtai Facebook‘e užmačiau kitos mamytės rekomendaciją moters, kuri mezga rūbus tiek vaikams ir suaugusiems.

O jos rūbeliai krikštukams mane tiesiog sužavėjo, todėl išsirinkau modelį ir užsisakiau, o likus porai savaičių iki krikštynų rūbeliai pradėjo virsti realybe ir likus keletui dienų iki švetės atkeliavo į namus ir mane maloniai nustebino, nes gavosi net gražesni nei tikėjausi. Tikrai rekomenduoju visoms mamytėms „Diinna Mezginiai“. Aprengusi Jonuką rūbeliai su nekantrumu laukiau šventės.

Taigi užsakiusi rūbelius pradėjau galvoti apie vietą, kur švęsime, apie tortą kuriuo vaišinsimės, apie programą šventei, apie fotografą, kuris įamžintų visas akimirkas. Tiek reikalų reikėjo padaryti, o laiko buvo likęs vienas mėnesiukas, nes mes tuo metu dar atostogavome ir ne apie tai galvojome.

Paskutinę dieną su mama ieškojome paskutinių detalių savo aprangoms ir derinau paskutines detales dėl šventės, bei prieš miegą dar apturėjau principinę diskusiją su žmogumi, kuris mane provokavo sakydamas, jog absurdas yra parinkti vaikui tai, ką jis pasirinkti gali pats ir religijos primetimas yra absurdas.

Taigi pasimėtėme vertybiniais argumentais ir viskas tuo baigėsi, nes nesinorėjo gadintis sau nuotaikos kategoriškais ir netaktiškais kitų pasisakymais apie tai, kas mūsų šeimoje yra svarbu ir šventa.

Taigi visą savaitę prieš didžiają šventę lijo, todėl meldžiau, kad bent jau sekmadienį šviestų saulė ir ką Jūs manote, kaip užsakyta, atsikelus tą rytą mus pasitiko giedras dangus ir saulės spinduliai, tarsi pati diena sveikintų Jonuką.

Su pakilia nuotaika padarėme mankšteles ir sočiai pavalgėme pusryčius, po kurių Jonukas užmigo angelo miegu, o mes su vyru pradėjome ruoštis šventei, juk tuoj turėjo atvykti fotografė. Jonukas supratingai numigo apie porą valandų leisdamas mums ramiai susiruošti ir tik fotografei įžengus pro duris atsibudo, tarsi nujausdmas, kad jau laikas.

Taigi labai ramiai prabudus keliavome rengtis krikšto drabužėlių ir šiek tiek papozuoti fotografei, o namuose lyg ir sklandė ramybė ir džiaugsmas kartu sudėjus.

Iškeliavome į bažnyčią valanda anksčiau, nes šiandien, kaip tyčia vyksta Vilniaus maratonas, kuris vyksta tiesiai aplinkui mūsų bažnytėlę prie kurios privažiuoti su automobiliu nėra šansų, nes visos gatvės užtvertos, taigi pasistatę automobilį tolėliau, keliaujame pėsčiomis ir grožimės pailsusiais maratonininkais.

Susilaukiame šypsenų, nes tarp sportiškai apsirėdžiusių maratono dalyvių atrodome daugiau nei puošniai.

Prie bažnyčios mus pasitinka būrys besišypsančių veidų, o Jonukas ta proga nusprendžia numigti, spėju, nujaučia, kad laukia rimta ceremonija, todėl pailsėti būtų ne pro šalį.

Iš bažnyčios po mišių pasirodo ir kunigas, kuris pasveikina mus ir nutiekia labai maloniai ir jaukiai, o Jonukas net nesiteikia prabusti. Tik prieš pat prasidedant ceremonijai, man tenka ne toks malonus darbas - t.y. pažadinti Jonuką. Oj kaip jam nepatinka būti žadinamam, todėl tai darau labai švelniai ir su mintimi, kad jis labai nepyks.

Jonukas apsidairęs iš karto prasibudina, nes supranta, kad yra naujoje vietoje, kurioje daug žmonių ir dar nematytų dalykų, o aš slapta džiaugiuosi, kad mažiukas ramus ir nepyksta labai. Kunigas labai ramiai paaiškina, ką daryti ir pradeda ceremoniją. Ceremonija praeina labai gražiai ir jaukiai.

Asmeniškai aš seniai taip nesijutau bažnyčioje. Tinkami kunigo žodžiai, šiltas žvilgsnis, suprastas akimirkos stebuklingumas, Jonuko ramybė žiūrint į kunigą ir klausant jam sakomo palaiminimo, artimų žmonių šilti žvilgniai tą akimirką padarė ypatinga.

Širdis virpėjo ir džiaugėsi. Jonukas vandenuko neišsigando, todėl pats Krikšto sakramentas praėjo labai ramiai, bet kaip tikėtasi, vyras pavargo ir jam nusibodo, nes apžiūrėjo viską, ką įmanoma aplinkui ir pradėjo zirzeliuoti.

Pasibaigus ceremonijai, Jonuką skubame paguldyti į vežimuką ir ką jūs manote, jis užmiega per kelias sekundes, o mes ramiai keliaujame į šventinių pietų vietą.

Šventinių pietų metu visi svečiai gauna dovanų vienetinio egzemplioriaus laikraštuką „Krikštukas“, kuris buvo išleistas tik Jonuko krikštynų proga.

Vėliau prašome svečių parašyti pasižadėjimus ir linkėjimus Jonukui, o dar vėliau prašome ir spėti, kuo Jonukas bus užaugęs ir mus labai nustebina, kad be spėjimo, jog Jonukas užaugs doru žmogumi, spėjama, kad Jonukas gali būti ir aktorius, ir bankininkas, ir net prezidentas.

Vėliau mes Jonuko įgalioti krikšto tėveliams, seneliams ir sau įteikiame Jonuko įsakymus, kurie privalomai turi atsidurti ir kabėti ant sienų, taip pat Jonuko seneliai ir Proseneliai gauna Krikštynų diplomus, kuriais buvo pažymėta, kad jie įgijo Senelių/Prosenelių specialybes, bei aišku, Jonuko įgaliotinio tėvelio parasyti padėkos žodžiai visiems artimiausiems.

Taigi bevalgant svečiai turėjo ką veikti.

Labiausiai nustebino Jonuko krikšto tėvelių dovana – Jonuko norų plytelė. Kaip krikšto tėveliai pasakė, tai norų plytelė tau, Jonuk, „ant kurios atsistojus ir apsisukus tris kartus, sužinai, ką padaryti, kad noras išsipildytų“.

Jonukas gavo ir dar begalę dovanų: kai kurios bus naudojamos dabar (rūbeliai), kai kurios liks kaip prisiminimai (angeliukai), o kai kurios nuguls ant namų sienų (Senelių svajonės Jonuko noruose).

Jonukas pramiegojo beveik visus šventinius pietus, tačiau prieš desertą pabudo, todėl pavalgė ir kaip tikra žvaigždė keliavo su visais įsiamžinti nuotraukose.

Diena buvo graži, todėl fotosesija neprailgo, tačiau Jonukas po jos ir vėl užmigo, o mūsų laukė Jonuko desertas – tortas.

Išvykstant svečiai gavo Jonuko lauktuvių „Krikštynukų“.

O po torto visus galinčius ir norinčius pakvietėme į svečius šventės pratęsimui. Nors ir ne visi prisijungė, tačiau pratęsimas buvo labai smagus ir Jonukas bent jau pratęsime sudalyvavo visame - va ką reiškia namai.

O kas vyko pratęsime - pasiliksime sau...