Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Gerą savaitę skaičiau savo senus dienoraščio įrašus. Labai buvo gera prisiminti kiekvieną akimirką. Kaip visgi tos malonios smulkmenos išsitrina iš atminties, palikdamos tik svarbią esmę, o čia vat yra ir parašyta. Skaičiau ir tyliai tyliai džiaugiausi, kad rašiau. Viskas ten buvo/yra labai pūkuota. Viskas numyluota ir viskas iščiustyta iki žydrų debesėlių ir vaivorykščių. Dabar sėdint atrodo, kad taip nebūna. Na be jokio spygliuko. Ar būna? O gal kalta ta jausena kaip tu jautiesi tuo metu? O gal tai lemia būsena, kuri panašesnė tik į aukščiau žemės, nei į realybę? Mano atveju turbūt šis variantas. Kaip taip galima nestovėti tvirtai ant žemės ir skraidyti motinystės debesėliuose man dabar nesuvokiama :) bet taip buvo ir su manim. Nenorėjau matyti nė vieno spygliuko, nes viskas kas yra apie mano vaiką buvo tiesiog pūkuotai tobula ir aš kartu su juo. Tačiau normaliam gyvenime (o tokį manau aš ir gyvenu) viskas keičiasi, o keitiesi ir tu. Turi pereiti visas fazes ir išjausti viską

 Kiek daug iš Jūsų per dieną susimąsto apie tai kaip kiti (aplinkiniai) gyvena? Kiek iš Jūsų per dieną pasako ką nors apie kitų (aplinkinių) gyvenimą? Kaip dažnai kažkas iš Jūsų per dieną naudoja epitetus apie aplinkinius „kvailiai“, „neišmanėliai“, „išpuikę“, „nesirūpinantys šeima“, „ėdrūnai“, „savimylos“, „tinginiai“, „galvojantys tik apie save“ ir t.t. ir pan. ? O kaip dažnai aplinkiniams sakome „na aš nesuprantu, kaip tu taip gyveni“, „na man tai nepriimtina, kai tu taip kalbi“, „na kaip tu čia apsirengęs“, „kiek gali valgyti?“, „kaip tu aprengei vaiką, juk jis sušals“, „tu nemaitini pati, tai juk neturėsi ryšio su vaiku“, „aš tai nesuprantu, kaip galima eiti su draugais į miestą, juk tu mama“ ir dar daugiau? Jei atvirai – jau senokai stengiuosi (pabrėžiu, stengiuosi) to nebedaryti ir kuo toliau tuo labiau pavyksta. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mes nuo mažens augame aplinkoje, kur yra nerašyta teisė vertinti kitų gyvenimus ir tuo pačiu- natūrali baimė „ką kiti p

Naujais metais sau viduje prižadėjau nors truputuką grįžti prie rašymo. Prisipažįstu atvirai - pasiilgau to ir karts nuo karto man to taip reikia. Prisikaupia, minčių, idėjų, žodžių ir bac imi ir parašai ir lengva ir tuščia galvoje patampa kitoms naujoms idėjoms ir mintims. O dabar 8 mėnesius (taip taip, pažiūrėjau, kad paskutinis blog'o įrašas buvo taip seniai) tyla ir ramybė pirštuose.  Kas manęs gerai nepažįsta, esu iš tų, kurie kartais turėtų gauti spyrį į sėdimąją, kad pradėtų savo tikslus įgyvendinti. Taigi ir šiandien, apsilankius Mamyčių klubo komandai namuose, mane užplūdo sentimentai, prisiminimai ir toks keistas niežėjimas pirštų galiukuose. Pasižiūrėjau į tą prieš akis gražiai stovintį Mamyčių klubo metų apdovanojimą "Metų plunksna - 2014" ir nesusilaikiau. Taigi, štai ir mes. Mes grįžom.  O kiek visko įvyko. Visko tiek daug, kad tie 8 mėnesiai viduje atrodo lyg kokia savaitė ir tiek daug, kad prisiminimus reikia tikrintis nuotraukose ir atminti