Žmogaus siela nerami...
Nuo viską apverčiančių ir giliai sukrečiančių įvykių prabėgo jau du mėnesiai, o mano siela nerami, vis dar blaškosi nerasdama atsakymų ir ramybės. Kodėl? Vis bandau atsakyti į klausimą, o kas negerai? Lyg ir viskas grįžo į vėžes, gyvenimas teka toliau, Jonukas auga, o dienos bėga, tačiau nepaleidžia įkyrios mintys apie tai kas, kaip, kodėl, neapleidžia sapnai, kurie nevisada būna gražūs ir tik labiau sujautrina jausmus, neapleidžia nerimas, neapleidžia svajonės, kurios jau šiam duotajam momentui yra neteisingos. Šia tema aplinkui tylima, nekalbama, o svarbiausia neprisimenama, o aš labiausiai bijau tai pamiršti. Klaustumėte o kam prisiminti? Nes prisiminti, man yra vienintelis ryšys su ta mažyte mano siela. Pati pradžioje tiesiog viską gniaužiau ir stengiausi negalvoti pasinerdama į Jonuką, kasdienybę ir ateitį, tačiau jaučiu, kad slopinimas nebepadeda, paskutiniu metu grįžta sapnais, mintimis ir tais labai neigiamais jausmais. Pykstu ant pasaulio, ant visų aplinkui, kaip t