Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Šio renginio visada laukiu kiekvienais metais, man panašiai kaip laukti Kalėdų ar gimtadienio. Paskutinius 6 metus nesu praleidusi nė vienos Knygų mugės. Kiekvienais metais ten einu su skirtingais tikslais, o kartais visai be tikslų, kaip buvo šiemet. Kažkad eidavau visoms trims keturioms dienoms, dabar džiaugiuosi galėdama apsilankyti ir kartą. Kažkada buvau laiminga tempdama iš ten po 20 knygų, dabar kartais užtenka ir kelių, kažkada susidarinėjau sąrašus ką noriu įsigyti, kokį autorių sutikti, o dabar tiesiog mėgaujuosi naujais atradimais. Knygos mane keistai veikia, jei galėčiau turbūt po knygą nusipirkčiau kiekvieną dieną, o vyras už tokį išlaidumą turbūt išrašytų man velnių, bet man tai daiktas į kurį noriu investuoti, kurį noriu turėti ir kuriam negaila. Man taip gražu pilnos knygų lentynos namuose ir jei kažkada turėsiu namą ir daug laivo laiko, būtinai turėsiu ir biblioteką, kuriai skirsiu atskirą kambarį ir kaip filmuose rodo, patogią sofkutę jas skaityti su puodeliu arb

Eilinį kartą Jonukui susirgus, t.y. prieš porą savaičių, vėl susiėmiau už galvos. Negi vėl tas pats užburtas ratas? Sloga, kosulys, gerklė, čiauduliai, gydytoja, kraujo tyrimas, sirupiukai, nosies valymas, nemiegas naktimis, nėjimas į lauką ir jokios nuotaikos. Pirma mintis, kodėl ir vėl? Antra mintis - kiek galima? Prisipažinsiu aplankė neviltis. Mano vidinis balsas man sako, kad sirgti profilaktiškai kas mėnesį darželio nelankančiam vaikiukui yra per daug. Jei tai būtų tik sloga, tai kažkaip nesijaudinčiau, bet ligos tęsiasi su kosuliais dažnai ir kelias savaites, taigi apie 2-3 sveiki ir 2 sergam ir taip nuo praeitos vasaros - rugpjūčio, kai susirgome patį pirmąjį kartą stirpiai. Kai serga vienas asmuo šeimoje, kažkaip lyg ir išgyvenama, jei serga du jau sunku, o mintis, kad reikia neatkristi ir pačiai dar labiau didina stresa. Labiausiai viduje neramina tas, kad nežinau to priežasties. Rudenį, planuojame Jonuką išleisti į darželį ir norime tam pasiruošti ir sužinoti, ar

Aš esu mergaitė, kuri vaikystėje mėgo žaisti parduotuves, loterijas ir labiau už lėles mylėjo mašinas, kuri daželyje žaidė su berniukais ir vedė juos iš kelio, pirmą lipdavo į medį ir susiplėšydavo gražiausias mamos megztas sukneles, ta kuri visko norėjo išmokti, pavyzdžiui nučiuožti atsistojus nuo ledinio kalniuko, o vėliau mamai meluoti, kad rankai viskas gerai (nors gipsą nešiojau ilgokai), ta kuri bet kokia kaina, per visas atostogas norėjo pas močiutę į kaimą, ta kuri įvarydavo tėvams baimės, nes tiesiai iš mokyklos sumastydavo nueiti su skautais į mišką mokytis kurti laužo. Aš esu labai maištinga ir sunkiai sukalbama paauglė, kuriai buvo visas pasaulis prieš akis, daug vėjų galvoje, raudoni plaukai ir pankiškas stilius, bei nesusikalbėjimas su tėvais, kuriai draugai buvo didelis autoritetas, o dar didesnis gėris buvo lankyti muzikos mokyklą, kurią dėl vienokių ar kitokių priežaščių mečiau kelis kartus (aišku mintyse), ta, kuri nenumaldomai laukė pilnametystės, tam kad ga