Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Niekada nemėgau vėlyvo rudens. Tokio, kai jau nebešilta, bet dar ir nelabai šalta, kai jau nebežalia, bet dar ir nebalta, kai jau nebešviesu, bet lyg dar ir nebaisiai tamsu, kai dar pliusas, bet drėgmė ir vėjas sukelia jausmą, kad jau minusas, kai ateina ligos ir jos nepalieka. O nuo šių metų jo nemegstu dar labiau. Atsiprašau rudenėli, bet deja - vėlyvas tu nelabai mielas. Jonukas jau nuo rudens pradžios, t.y. rugsėjo mėnėsio turėjo 3 peršalimus. Vienas vis dar nepraėjęs dabar. Sutikčiau, jog kai vaikas eina į darželė tai normalu, bet šiuo atveju supratau, kad tai nebenormalu, ypatingai, kai pasveikus, vaikas susirgo po 2 savaičių vėl. Iki šiol kažkaip šventai tikėjau, kad pas mus auga tvirtas rimtas vyras su stipriu imunitetu, juk nesumeluosiu labai nuoširdžiai nuo pat gimimo iki metų mes formavome jį visais įmanomais būdai: laikas, oro vonios, mankštos, masažai, vitaminai, mamos pienas, aktyvi veikla, judėjimas, kai pradėjo valgyti vaisiai, daržovės ir subalansuota mityba. O

 Besimėtydama nuo vieno mėgstamo užsiėmimo prie kito, dabartiniu laiku esu apsistojusi ties knygomis. Mano keliavimas knygomis skaičiuojamas maždaug viena knyga per savaitę greičiu. Per paskutines dvi savaites įveikiau  2 su puse knygos, taigi greitis pakito. Tačiau čia norėjau šiek tiek atkreipti visų dėmesį į tai, kas patraukė manajį. Buvau esu ir turbūt būsiu pasinėrusi į kitų kultūrų pasaulį. Šiuo metu esu Indijoje, bet apie tai vėliau, o paskutinės 3 knygos sugulusios mano galvoje ir sieloje buvo iš Artimųjų rytų pasaulio. Nežinau kuo mane žavi artimieji rytai, bet jie ir taip jaudina ir sukrečia ir kelia pykti ir pagarbą vienu metu, bet man tai tokia neatkleista ir nesuprasta kultūra, kad noriu skaityti dar ir dar, kad kada nors suprasti (nežinau ar tai įmanoma). Pirmoji kelionė buvo po Betty Mahmoody ir William Hoffer "Tik su dukra". Kelionė po Iraną ir amerikietės moters kova su islamiška kultūra ir neteisybe ir bandymas susigrąžinti savo vaiką įtraukė tai

Taigi, paskutinis sekmadienis buvo paskirtas šviesiems protams. Ne bet kokiems, o mamų šviesiems protams. Jau 3 kartą Mamų radijas organizavo Mamų protmūšį į kurį susirinko beveik tos pačios, kaip aš vadinu "etatinės" mamytės. Šiek tiek nustebino, kad nesusirinko pilnos komandos, nes juk tai tokia smagi pramoga.  Nors buvo visokių nenumatytų kliūčių, Mamyčių klubo komanda, vėl išplėšė pergalę. Šį kartą po įnirtingos kovos taškas į tašką. Nežinau, ar Mamyčių klubas neša sėkmę ar kas, bet antrą kartą iš eilės laimėti buvo netikėta, bet velniškai smagu. O renginys prasidėjo tuo, kad mūsų komanda pasirodo vienintelė išpildė organizatorių reikalavimą surinkti 5 nares, tačiau atvykus, paaiškėjo, kad trūksta nrių kitose komandose: buvo viena 4 narių komanda ir dvi komandos po 3 mamas. Taigi tagi taigi, organizatorių akys krypo į mūsų komandą su ketinimu ją išskirstyti. Ką daryti ką daryti? Kadangi Mamyčių klubo komandoje buvo 3 neišskiriamos draugės, panorėjusios būtinai lik

Kažkurioje knygoje buvo citata: "Žmonės žudosi nes paštu gauna tik reklamas ir sąskaitas". Ar Jūs prisimenate, kada paskutinį kartą savo pašto dėžutėje radote laišką? O gal Jūsų pašto dėžutė dulka seniai nemačiusi balto voko, su viduje pasislėpusiomis paslaptimis? O galbūt Jūsų pašto dėžutė perpildyta reklaminių skrajučių, kurias išėmę įdedate į kaimyno pašto dėžutę? :) Nepasiilgstate? Neaplanko nostalgija? Aš prisipažinsiu per paskutinius pusę metų esu gavusi 2 laiškus. Netgi du laiškus. Oj ir dar kelis atvirlaiškius. Palyginus su šių laikų komunikacijos formomis, tai jau labai daug. Ir gavusi juos, džiaugiausi kaip mažas vaikas, su šypsena parsinešantis nupieštą piešinį parodyti namo mamai. Taip ir atrodžiau, išsišiepusi iki ausų.  Nuo to laiko, kai mes ant savo pašto dėžutės užsiklijavome lipduką "Reklamos gauti nepageidauju", mūsų pašto dėžutėje dažniausiai švilpia vėjai ir jei ne ta viena sąskaita per mėnesį iš namo bendrijos, kur reikalaujama sumokėti