Apie (iš)buvimą
Neįtikėtina, kaip mano egzistavimo ciklai, sutampa su metų laikais. Praėjus žiemos šventėms, pasijuntu išdalinusi save visiems, pametusi save ir sėdinti giliam dugne. Tai tęsiasi iki pavasario, kai susirinkusi save, atgimstu ir bėgu vis aukštyn ir vis greičiau iki pat rudens, kada būna mano pikas visomis prasmėmis, kol vėl atkrentu. Kol šio ciklo nesupratau – pergyvenau. Gal su manim kažkas negerai? Ką dabar daryti, juk “normalūs žmonės” taip nesijaučia? Gintare, ko dabar išsidirbinėji? Tačiau, kai tai kartojasi bent 4 metus iš eilės (maždaug tiek atsimenu), pradedi galvoti, kad “that’s the way I’m existing”. Dabartinė būsena šiek tiek primena depresinę. Taip apibendrinu, nes daug gilinausi, domėjaus ir deja, savu laiku patyriau savo kailiu. Tos užuomazgos atrodo taip: kai kažkas paklausia “kaip tu?”, tavo protas sako “viskas gerai”, tačiau viduj iki ašarų klyki “blogaiii”. Sunkioji dalis yra, kad tu nežinai kas yra blogai. Ryte nesinori keltis iš lovos, o atsikelus – tu