Apie prasmę būti
Gili žiema šiemet kažkaip sutapo su kalendorine "viduržiema". Kaip ir kiekvienais metais, šiemet neišimtis, žiemą kažkaip sulėtėji, šiek tiek apsikuiti, lyg ir ne tiek energijos ar užsidegimo veikti, lyg kokie meškinai užmigę žiemos miegu. Tiesiog būni. Stebi. Geri viską į save. Daug galvoji. Lyg ir norisi padidinti apsukas, tačiau tiek kūnas, tiek širdis - pasako STOP. Savaip. Pavyzdžiui ligomis. Kai forsuoji - taip ir nutinka. Nors žinai, vistiek bandai apgauti gamtą :) nepavyko. Šiemet ligų periodas kaip niekad daug atvėrė. Aš tikiu, kad ligos pasako daug. Tai lyg kūno signalas, kad kažkas ne taip. Nervai, stresas, įtampa, nuovargis. Kaip kūnui kitaip pasakyti, kad "ei žmogau - stoooop". Kad ir kaip nesinori atidėti savo gyvenimo, tiesiog imi ir sustoji, imi ir būni, nes sergančio kūno nepriversi niekaip veikti. O ir savijauta prašo elgtis ramiai, norisi gulėti, taigi turi vienintelį pasirinkimą - būti. O kai serga tavo vaikas, nuolat perkratai mintis ku